Praeitą vasarą sodo vartus atidarėme dviese, iki galo, ant rudos žolės įvažiavo dvi mašinos. Iš pradžių ir dabar viskas vyko panašiai. Tik tada špižiniame puode virėm žuvienę, o dabar visi atsinešė kas ką turi. Į - kas ką turi - traiškanotomis akimis žiūrėjo priklydęs katinas, su išplėštu kailyje trikampiu, kiekvieną akimirką pasirengęs šokti į šoną, jei kas trepteltų koja. Alkis jaunystėje man asocijuodavosi su Knutu Hamsunu, o dabar - su Herta Muller: „Ji valgė tai, ką buvo įmanu rasti lagerio kieme ir fabriko teritorijoje. Piktžolių žiedus, lapus ir sėklas. Ir visokiausius gyvius: kirmėles ir vikšrus, lervas ir vabalus, sraiges ir vorus. O sniegu nuklotame lagerio kieme - sušalusį sarginių šunų mėšlą.

Šiuo metų laiku ypač yra juntami įvairūs gamtiniai pažadai. Tarsi viskas savo vietose, bet tarsi kai ko trūksta, nes nėra vasarą atsirandančio sklidinumo. Tuščios medinės kopėtėlės prie namo sienos - jomis turėtų kabarotis gėlės daigai. Langai laukia, kol juos atplėš ir nuplaus vis toji pati moteris, žvilgčiojanti į savo atspindį stikle ir kasmet galvojanti, kad sensta. Spaudžiamas prie stiklo laikraštis su pernykštėmis naujienomis valant langą cypia kaip atsivesti peliukai. O jaunos moterys tokiu metų laiku, per žiemą abejojusios, pastoja arba jau gimdo ir jei turi kiemus, tai džiausto kūdikių drabužius vėjyje, nusegdamos juos nuo virvės dažniausiai pauosto. „Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai. / Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.“ Taip kvepia mažo vaiko oda. Radauską skaičiusios mamos sapne.

Iš visų čia dalyvaujančių gimtadienio šventėje pažinojau tik vieną žmogų. Santykis su juo per daugelį pažinties metų keitėsi taip, kaip keičiasi santykis su gera knyga. Pirmąkart skaitydama pajunti smalsumą patenkinantį sluoksnį, antrą kartą - meistrystės, trečią - atspėjinėji paslaptis, jei jų yra. Skaitytum tokią knygą dar kartą, tai perskaitytum ir tą tekstą, kurio autorius parašyti nenorėjo.

- Adomai, einam pasivaikščioti po mišką, - pasakiau berniukui, kuris čia vaikščiojo vienas tarp suaugusiųjų, be žaislų, nešinas lengvomis kaip vorai mintimis. Iš pradžių nuėjome prie tvenkinio ir žiūrėjom į sulipusias viena ant kitos, suakmenėjusias ir susiporavusias vandenyje dar prieš mūsų erą varles. Berniukas išlankstė du krūmo pumpurų origami, nenuplėšdamas jų nuo šakų, ir tuoj pat vėl kruopščiai juos suskliaudė. Pralindom pro tvorą ir taku nuėjom prie upės. Upė šniokštė pavojingai arti, tarsi pakilusi nuo žemės. Pavasario tuštumoje ji buvo vienintelis garsas. Na, dar vaiko klausimas:

- Mama sakė, kad jūs rašote. Kada jūs rašote?

- Dabar, - atsakiau.

- Dabar gi mes einam skinti žibučių.

Vaikas palypėjo ant kalniuko ir ėmė rinkti išsibarsčiusias ant drėgnos rudos žolės žmonių akis. Be baimės dėjo jas į saują, tarsi jos iš tikrųjų būtų gėlės. Vienos per žiemą kažkieno išverktos, rausvos, kitos - aklųjų - balzganos, bet daugiausia žydrų, plačiame pasaulyje žuvusių pilotų.

Grįžęs vaikas valgė už du. Samanų spalvos striukėje tarsi katino kailyje kabaliavo išplėštas medžiagos trikampis, atsiknojo lendant per tvorą. Sėdėjau ant sodo namo laiptelių ir išgirdau, kaip pastogėje skimbtelėjo pakabinti po mediniu skrituliu metaliniai vamzdeliai vagims ir piktosioms dvasioms gaudyti, šįkart paliesti vėjo. Atsimenu, kaip jie skambėjo praeitą vasarą - vienas iš daugelio garsų, vienas iš turgaus garsų. O dabar - pratisai solo, įgarsindami tūkstantį nutekėjusių gimimo dienų. Kvepėjo šašlykais ir agurkais. Tada kažkas pievelėje manęs pasigedo: „Adomė-ė-ėli, kur palikai te-e-etą?“ Adomas prabėgo pro mane siaurais laiptais į namą, žibutėmis palietė petį ir šūktelėjo: „Ji liko prie upės.“ Mačiau, kaip patvinusi Neris neša mano peršviečiamą šešėlį ir tai paskandindama, tai išplukdydama išmeta į krantą ties Valakampiais šalia kitų polietileninių maišelių. Rusas šiukšlininkas renka nebyliame paplūdimyje maišelius, butelius, kartonines dėžutes į didelį juodą maišą ir mokydamasis lietuvių kalbos asmenuoja: „Aš myrštu, tu myršti, jis, ji myršta.“

Kai naktį važiavom iš sodo, galinėje sėdynėje žagsėjau. Tas, kuris vairavo mašiną, net sustabdė ją, išlipo pažiūrėti, iš kur sklinda toks neaiškus garsas. Ar durys uždarytos, gal bagažinėje kas žlegsi? Patikrino dėl visa ko priešais mane gumelėmis užrauktų priekinių sėdynių kišenes, atsirėmęs į tamsą parūkė.

Dar vėliau pasirodė kitų ženklų. Vienas rašytojas sakė, kad žmogus negali išnykti iš karto ir suvisam. Iš pradžių jis pavirsta į kažką, svetimą sau ir esme, ir forma, pavyzdžiui, į valsą... Ir tik vėliau pranyksta galutinai.

Iš pavasario sode dienos gavau į kompiuterį nuotraukų. Visi stovi aplink stalą lauke po tamsiu brezento skėčiu. Ant iešmų - šašlykai. Matosi Adomo, einančio į namą, nugara, aukštyn iškeltoje jo rankoje - žuvusių pasaulyje pilotų akys. Ant sodo namo laiptelių - anglies maišelis. Kai nusiunčiau laišką su klausimu, kodėl nuotraukose manęs nėra, tai laiškas nuėjo į juodraščius. Ir taip keturis kartus, paskui siuntinėti atsibodo.

Žinau, tai tęsis ir toliau. Per Velykas sėdėsiu savo virtuvėje su pažįstama dailininke. „Sugalvojau projektą, - pasakysiu jai. - Idėja labai paprasta: ką mato rašytojų paminklų akys? Reikia rasti fotografą, kuris liptų ant rašytojų paminklų kopėčiomis, keltųsi kranais, gultųsi ant jų antkapių bareljefų, šlietųsi prie jų biustų ir monumentų akių lygyje nufotografuotų tai, kas plyti aplink. Parodoje prie fotografijų pakabintume trumpas ištraukas iš knygų, tekstai su nuotraukomis turėtų būti susiję, bet būtinai netiesiogiai.“ Dailininkė pasisiūlys fotografijas padaryti pati, „muiline“. Nesutiksiu, nes jas įsivaizduosiu vaiskias, savarankiškas, net truputį amžinas. Paklausiu dar: „O tu važiuosi į Šveicariją fotografuoti Nabokovo? Į Briuselį - Cortazaro? Skrisi į Londoną pažiūrėti, ką mato Shakespeare'as ir Woolf?“ Dailininkė lygiai ta pačia intonacija pridurs: „Eisi į Markučius atspėti, į ką žiūri Puškinas?.. Tu skęsti modernizme. Už lango jau kita epocha, viską galima pateikti visaip.“ Dailininkė atsainiai paims užkištą už paveikslo virtuvėje rėmo mano pačios fotografiją, darytą prieš trisdešimt metų. Keturių nuotraukų vertikalėje, pagamintoje Jaltos parduotuvės automate, aš, gyva, nesidrovėjau negyvam objektyvui pateikti pozų: iškištas liežuvis, plaukai užversti ant veido, profilis ir žvilgsnis iš po peties. Tada irgi buvo pavasaris. (Tada aš buvau Ieva.) Dailininkė sudaužys kiaušinio galą kažkodėl ne į manojo kiaušinio galą, bet į lėkštutę, tarsi virtuvėje sėdėtų viena, ir paklaus: „Geriau pasakyk, kas šita pasiutusi moteris fotografijose?“

Dabar pasijuntu esanti keistomis aplinkybėmis. Na, pavyzdžiui, einu neseniai pro Aušros vartus nusipirkusi maisto. Maišelyje duona, uogienė, mineralinis, sausainiai, višta, kirmėlės ir vikšrai, lervos ir vabalai, piktžolių žiedai, lapai ir sėklos. Ant grindinio sėdi mergaitė su šuniu. Apsiavusi mano violetiniais batais, kuriuos prieš dvi dienas palikau vidinio kiemo konteineryje. Šalia stovi berniukas. Lenkė turistė duoda zlotų, užsegamos jos rankinės garsas spragteli kaip pradedant filmuoti naują epizodą dublis. Išimu iš maišelio uogienės stiklainį, mergaitė paima jį, pakelia į prieblandą norėdama pažiūrėti atidžiau ir klausia: „Eti ogurcy marinovannyje ili solionyje? Eti ogurcy marinovannyje ili solionyje? Eti ogurcy...“ Neatsisukdama į ją pagreitinu žingsnį, bėgu beveik, kol išnyra kiti, nebe filmo vaizdai, nors užrašai švyti kaip titrai - „Lietuvos spauda“, „Rojaus arka“, 34 autobusas. Šoku ant laiptelių į tiesiai prieš mane atsivėrusias duris - iš vairuotojo kabinos sklinda senas Dogos valsas - ir jau nuo stoties, niekieno nematoma ir nieko nematydama, važiuoju iš karto visomis kryptimis.

„7 meno dienos“ Nr.10 (932), 2011-03-11