Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
PARAŠTĖS

Apie vamzdžius


Kodėl reikia išsaugoti Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“


Agnė Narušytė

Share |
Vladas Urbanavičius. „Krantinės arka“
P. Romančiko (ELTA) nuotrauka iš VEKS'o archyvo
Aną savaitę užšalo mano vamzdis. Tiksliau - ne vamzdis, o juo tekantis vanduo. Kaip visada, paskambinau „Senamiesčio ūkiui“, kaip visada, man atsakė, kad ne mano vienos vamzdis užšalo, taigi teks palaukti, ir, kaip visada, paaiškino, kad visame senamiestyje užšąla, todėl protingesni žmonės visą žiemą be perstojo leidžia vandenį. Po pietų atėjo du vyrukai, užlipę į palėpę ištirpdė ledus, o paskui pamokė, kaip atsukti vandens srovelę, kad nesisuktų skaitiklis. Ir jis nesisuka!

Bet man vis tiek neramu, nes vis dar prisimenu, kaip 2006 metais teko ištisas dvi savaites gyventi be vandens, laukiant, kol jį atšildys. Todėl pamažu pradėjau gyventi naktimis. Dieną vamzdžiu vandenį tekina kaimynai, maždaug nuo vidurnakčio pradedu aš: išsiverdu arbatos, atsigeriu vandens, ką nors rašau, paskui einu praustis, kokią trečią valandą nustatau tą paslaptingai nieko nesukančią srovelę ir paleidžiu indaplovę. Tada einu miegoti, o pusę penkių jau keliasi mano sesuo ir ciklas prasideda iš naujo - patekėjus saulei, vamzdžio sargybon vėl stoja kaimynai.


Kai štai taip naktimis sėdžiu sau viena virš storai apsnigtų stoties rajono stogų, prisimenu kitą vamzdį. Tas kitas vamzdis - nemylimas - šąla prie Neries, laukdamas valdininkų sprendimo. Tiesa, juo neteka vanduo - jau kurį laiką juo teka neapykanta, kuri niekaip neužšąla. Žinoma, kalbu apie Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“, liaudies pramintą „Vamzdžiu“, galbūt ir visai teisingai, nes ji padaryta iš vamzdžių. Neseniai Kultūros ministerija visus kvietė balsuoti, ką su ja daryti (lyg būtinai reiktų ką nors daryti). Visų balsavimo variantų neprisimenu, bet tikrai ten buvo įrašytas šaltas, gamybinis žodis „utilizuoti“, šįkart pritaikytas meno kūriniui - tarsi jis iš tikrųjų būtų tik vamzdis ir nieko daugiau. Kadangi balsavimas buvo nevykusiai suorganizuotas, „Krantinės arkos“ šalininkai nesunkiai laimėjo prieš utilizatorius. Bet paskui, girdėjau, buvo vis tiek - jau slapta - nubalsuota skulptūrą išmontuoti. Todėl besaugodama savo vamzdį pradėjau nejučia rašyti apie aną vamzdį prie Neries, apie jo reikšmę mūsų sutrikusiame gyvenime. Nes jau matau, kad jį irgi reikia saugoti - net labiau nei visus vandenį tiekiančius ir užšalti linkusius vamzdžius. Ir argi ne keista, kad Lietuvoje vis tenka ką nors saugoti žiemos vidury - tai televizijos bokštą, tai parlamentą, tai vamzdį?


„7 meno dienų“ skaitytojai, be abejonės, žino, kad prieš metus pastatyta „Krantinės arka“ nuo pat pradžių tapo ginčų objektu. Didžioji visuomenės dalis ją iškart užsipuolė sakydama, kad ji negraži, bjauroja miestą, yra paprasčiausias vamzdis, kainavo per daug, ir apskritai - kaip galima už mokesčių mokėtojų pinigus statyti tokią baisybę? Turbūt kas nors praplovė pinigus, ne kitaip. Labai maža visuomenės dalis, priešingai, nuo pat pradžių pamėgo vamzdį ir ėmė jį ginti, bet šis balsas girdimas rečiau. Akivaizdu, kad aš priklausau tai mažajai grupei. Jau pati diskusija apie meno kūrinį, jos įkarštis ir sugebėjimas vis iš naujo atgyti yra retas reiškinys Lietuvoje. Net premjeras čia jautė pareigą pasisakyti: „Neprisimenu, kad Lietuvoje tiek daug būtų diskutuojama apie tai, kas yra menas ir ką žmonės mėgsta mene. Šį vamzdį galima laikyti provokacija, paskatinusia vertingas diskusijas.“ Bet ar diskusija yra pakankamas argumentas už „Krantinės arką“? Ir apskritai, kodėl ją reikia (iš)saugoti?


Norint atsakyti į šį klausimą, pirma vis tiek reikia pasiaiškinti, kodėl dauguma žmonių nemėgsta tokio meno. Jų argumentai paprastai sukasi apie negrožį ir pinigus. Pinigai - tokia sena piktinimosi ir neapykantos priežastis, kad apie juos jau net nebeįdomu kalbėti. Todėl pasvarstykim apie negrožį. Visi mato, kad skulptūra sudaryta iš paprasčiausių, be to, surūdijusių vamzdžių, kurie yra net ne buities daiktai (pastarųjų forma sėkmingai rūpinasi dizaineriai), o tik funkcionalios tuščiavidurės struktūros, kuriomis gali kas nors tekėti. Vamzdis paprastai guli pakastas po žeme ar būna kitaip paslėptas. Pavyzdžiui, nors seniau dujotiekio vamzdžiai būdavo išvedžiojami namų sienomis, dabar jie mūrijami į sienas, kad nedarkytų virtuvės interjero. Žmonės stengiasi vamzdžių nematyti. Jie nėra pageidaujamas vizualinės aplinkos elementas, jie nerodomi (išskyrus Pompidou centrą Paryžiuje), todėl ir neprivalo kaip nors gerai atrodyti - vizualumas, kuriant vamzdžių dizainą, turbūt nėra svarbus. Tad į žemės paviršių ištrauktas ir į arką sulenktas vamzdis įsiveržia ten, kur jo niekas nelaukia - išlenda į matomą erdvę iš požemių, palėpių, pogrindžių ir mūrų tamsybių.


Normalu, kad matydami už keliasdešimt tūkstančių litų - daugeliui neįsivaizduojamai didelę sumą - pastatytą vamzdį, žmonės pyksta. Ir jie už tokius dalykus pyksta ne tik Vilniuje. Štai Anglijoje daugumos piliečių požiūrį išreiškiantis dienraštis „Daily Mail“ 2000-aisiais rašė: „Tūkstantį metų menas buvo viena didžiųjų mus civilizuojančių jėgų. Šiandien marinuotos avys ir nešvarios lovos tuoj mus visus pavers barbarais.“ Marinuotos avys - tai, žinoma, Damienas Hirstas, nešvarios lovos - tai, žinoma, Tracy Emin. Pirmasis - prestižinės Turnerio premijos laimėtojas, antroji - jai nominuota. Abu - vieni garsiausių pasaulio menininkų ir bent vienas iš jų - turbūt pats turtingiausias. Avis ir lovas nesunkiai galima pakeisti vamzdžiais ir pritaikyti anglų laikraščio frazę mums: „Šiandien surūdiję vamzdžiai tuoj mus visus pavers barbarais.“ Taigi vamzdinė „Krantinės arka“ yra ne tik „negraži“. Ji, regis, ir pavojinga - gali sunaikinti civilizaciją.


Tokius kaltinimus galima nuleisti juokais, bet „Tate“ muziejaus direktorius ir Turnerio premijos žiuri pirmininkas Seras Nicholas Andrew Serota nutarė sureaguoti į „Daily Mail“ gąsdinimus, perskaitydamas paskaitą „Kas bijo moderniojo meno?“ Jis svarstė, ar šiuolaikinis menas, kurį vertina tik nedidelis menininkų, kritikų, kuratorių ir kolekcionierių būrelis, gali tapti prasmingas daugeliui. Ieškodamas visuotinio nepasitikėjimo menu priežasčių, jis pastebėjo, kad prasmę visi nesunkiai randa žvelgdami į praeities meną. „Bet, - sako jis, - daugeliui žmonių vis dar sunku suprasti, kaip panašias savybes būtų galima rasti mūsų laikų mene.“ Ir praeityje kūriniai trikdydavo žiūrovus jiems neįprastais sprendimais. Netgi Renesanso kurta gelmės iliuzija kažkada žeidė meno taisykles. Bet ilgainiui prie naujovių priprantama ir ima atrodyti, kad praeities meną galima suprasti iškart, nors dažnai tik atpažįstame įprastas schemas. Tuo tarpu, teigia Serota, naujas, beje, kaip ir senas, menas „siūlo atpildą už dėmesį ir pastangą įsigilinti - prasmė skleidžiasi sluoksnis po sluoksnio“.


Taigi meno teikiama „nauda“ (jei viską matuosime naudingumu) priklauso nuo pastangos jį suprasti dydžio. Kita svarbi Serotos mintis yra ta, kad pasipiktinimas ar pasišlykštėjimas žiūrint į tam tikrus meno kūrinius yra svarbus jų suvokimo elementas - „menas turi būti transgresyvus, nes gyvenimas nėra tik malonumas“. Tai nėra nauja mintis, apie tai dar sovietmečiu rašė ir Alfonsas Andriuškevičius, gindamas pilką kasdienybę ir jos ne itin gražius reiškinius vaizdavusius menininkus nuo cenzūros. Ši turėjo apsaugoti visuomenę nuo neigiamos negražaus ir sovietinės ideologijos receptų neatitinkančio meno įtakos. Tai kažką primena, ar ne? Ir kaip tik todėl reikia vėl kalbėti apie „Krantinės arką“, nes virš jos renkasi cenzūros debesys, nes ji yra demokratijos ir visuomenės atvirumo kitai nuomonei išbandymas.


Gyvenimišku „nemalonumu“ (neku suprasti, kaip panašias savybes būtų galima rasti mūsų laikų mene.“ Ir praeityje kūriniai trikdydavo žiūrovus jiems neįprastais sprendimais. Netgi Renesanso kurta gelmės iliuzija kažkada žeidė meno taisykles. Bet ilgainiui prie naujovių priprantama ir ima atrodyti, kad praeities meną galima suprasti iškart, nors dažnai tik atpažįstame įprastas schemas. Tuo tarpu, teigia Serota, naujas, beje, kaip ir senas, menas „siūlo atpildą už dėmesį ir pastangą įsigilinti - prasmė skleidžiasi sluoksnis po sluoksnio“.


„Krantinės arka“ man patiko dėl penkių priežasčių. Pirmiausia, kaip tik todėl, kad ji padaryta iš surūdijusių vamzdžių ir lyg koks ateivis mėgina susikalbėti su gražiuoju Vilniaus peizažu, nerangiai atkartodama jo kupras. Lyg industrinio amžiaus prasčiokė, ji mėgina prisiderinti prie kilmingo gamtos ir kultūros kūrinio, kartu jį interpretuodama iš dabarties pozicijų. Ir primindama apie nearistokratišką, nekultūrinį, neelitinį, negražų, negamtinį, bet labai reikalingą tos pačios erdvės, to paties miesto, tos pačios kultūros ir visuomenės pamatą.


Antra, tai yra daugiasluoksnė metafora. Vamzdis duoda (tiekia dujas, vandenį, šilumą) ir iš mūsų paima tai, ko nebenorime (išmatas, atliekas, organines ir neorganines). Paprastai jis visa tai daro slapta, lygiai kaip ir mus valdantys mechanizmai - duodantys ir imantys - jie yra paslėpti. Pats nesusireikšmindamas, išnykdamas, vamzdis, kaip ir upė, prie kurios stovi, yra jungtis - tik jungtis - tarp duodančio ir imančio, geidžiamo ir nereikalingo, tavęs ir manęs, dangaus ir pragaro, gyvenimo ir mirties. Taip pat vamzdžiai yra nuolatinis karštų tarptautinių diskusijų objektas, o tų diskusijų neišvengiamas dalyvis yra Rusija, didžiausia ir niekaip nepasotinama grėsmė mūsų tautos laisvei. Taigi „Krantinės arka“ veda mintį vamzdynais nuo pačių primityviausių poreikių, paprasto kūniško išgyvenimo per visuomenines ir kultūrines struktūras iki pamatinių egzistencinių vertybių.


Trečia, man „Vamzdis“ patinka kaip tik todėl, kad pertraukė tylų abejingumą menui ir kultūrai. Jis privertė žmones bent jau negatyviai įsisąmoninti, kad kažkas jiems kuriama (juk ne sau menininkas stato skulptūrą), pastebėti tai, kas pripratimo keliu tampa jų mentaliteto dalimi, ar net įvertinti kitus, „gražesnius“ meno kūrinius. „Vamzdis“, cituoju iš „Vamzdžio blogo“, kurį galima pasiskaityti internete, „taps mūsų negatyvių emocijų nutekamuoju vamzdžiu. Kuo blogiau, tuo geriau, tegu nešvarumai liejasi laisvai!“ Šis vamzdis nusausina neapykantą, nusivylimą, nerimą ir kitus neigiamus jausmus, ironiškai prisiima juos sau ir taip viską apvalo: įvykius, žmones, jų darbus.


Ketvirta, šis vamzdis primena ir tai, dėl ko nesutariama visame pasaulyje - žemei (ne)gresiančią ekologinę katastrofą, kuriai sudarome sąlygas plėtotis, saugiai paslėpdami vamzdžius ir jais nutekančius kenksmingus savo veiklos produktus, išstumdami juos iš savo sąmonės, nes jie negražūs, nes mes norime matyti tik tai, kas gražu ir naudinga.


Penkta, reikia prisiminti, kad tas vamzdis - tai arka. Tai svarbu, nes arka yra mitinis statinys - čia pakaks prisiminti Triumfo ir Nojaus arkas. Be to, tai yra struktūra, panaikinanti ir paskirstanti tempimo jėgas, sukurianti priešybių pusiausvyrą ir taip leidžianti aprėpti erdvę. Pavyzdžiui, gotikinių katedrų arkos sudarė sąlygas sukurti didžiules patalpas bendruomenei būti kartu ir galimybę šventoves užlieti šviesa. Taigi galima sakyti, kad nešvarumus nuleidžiantis vamzdis, paverstas arka, taip pat absorbuoja įtampas ir išlaiko skirtingas visuomenės jėgas pusiausvyros būsenos, o diskusijose gimsta aiškumo šviesa.


Tad „Krantinės arka“ yra meno kūrinys, sujungiantis tai, kas negražu, tarsi neegzistuoja ir gąsdina, su tuo, kas šventa ir gražu, ir taip sutrikdantis įsitikinimų banalybes ir įprastą mąstymą (ar nemąstymą) apie meną, visuomenę, miestą, peizažą, vertybes ir daugelį kitų dalykų. Šitaip sukėlęs ir suvėlęs mintis, jis pamažu kuria kažką nauja mūsų kolektyvinėje (pa)sąmonėje: kitokį meno supratimą, net kitokį santykį su tikrove - pačia artimiausia ir pačia tolimiausia. Kokį - pasakys ateitis.


Tad štai. Parašiau. Vis dar naktis. Už lango baltuoja stogai. Patikrinu vandenį - bėga. Viskas gerai. Čia kyla dar viena šiek tiek išdykusi mintis: galbūt kaip tik dėl to ir norima atsikratyti „Vamzdžio“, kad jis visiems primena dvidešimt metų nespręstas problemas - tokias kaip manasis neteisingai išvedžiotas ir todėl kiekvieną žiemą sušąlantis vandentiekio vamzdis. „Krantinės arka“ apnuogina Lietuvoje vis dar susiraizgiusius sovietinio mąstymo vamzdynus ir gerai paslėptą sąžinės nutekamąjį vamzdį.


Utilizavus „Krantinės arką“, būtų sunaikinta galimybė sustoti ir skaityti metaforas, raizgyti mintis. Tiesa, ne visiškai, nes dėl jos kilusios diskusijos jau įrašytos kultūros puslapiuose ir ateityje žmonės tikriausiai juoksis skaitydami apie tai, kaip lietuviai rovė iš Neries pakrantės vamzdį. Minties, kaip ir sielos, neįmanoma utilizuoti.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.5 (881), 2010-02-05

Versija spausdinimui

Komentarai

Nemalonus žmogus, 2010-02-21 17:14

Taip sakant, gal reikėtų drąsos turėti aiškiai dėti taškus ant "i": na nepavyko autoriui, ir negali viskas visada pavykti. Ne laiku ir ne vietoj drėbtelėjo daiktą, tai ką jau dabar. :) Kaip ir Navakui prieš 30 metų pasisekė išdrožt beveik tokią pačią, tik geresnę skulptūrą, o dabar - nepasisekė. Gal jau prisukimas baigėsi? :) Kas yra blogai, kad ne tik su paminklais-balvonais ir apskritai figūriniais reikalais prastai, bet ir su abstraktesnėm formom nesusitvarkoma. Gal tikrai mūzos užsuko vamzdį. :D

Nemalonus žmogus, 2010-02-21 17:09

Bėda su tom menotyrininkėm. Kaip visada, bet kokį straipsnį Andriuškevičiaus maniera reikia pradėti nuo savo puodų, keptuvių ir šaukštų. Ir šitai tęsiasi metų metais, iš straipsnio į straipsnį. :)
Man tai įdomu, prie ko čia renesansas ir juo labiau Hirstas? Jei jo menai buvo kažkoks žingsnis pirmyn, nelabai suvokiamas masėms, tai šitas Vamzdis - aiškus žingsnis atgal. Prieš 30-40 metų, gaaaaal, kaip sovietinei Lietuvai, būtų buvę modernu. O dabar - akį rėžiantis anachronizmas, pritempinėjimai su metaforomis, gelmėmis ir pan. byzalais - Alfuko mokinės, na gal užtenka to pilstuko jau pagaliau. :)

Lina, 2010-02-19 14:21

.........o paskui pamokė, kaip atsukti vandens srovelę, kad nesisuktų skaitiklis.)

BET JUK tai yra vagystė ! Pati didziausia, vanduo sunaudotas, o kas uz ji moka?


studentė, 2010-02-18 14:29

Nuoširdžiai dėkoju už puikų straipsnį. Sėkmės Jums

Regina, 2010-02-18 13:37

Netoli nuo vamzdžio stovi ir kitas meninikų šedevras - mėlynas barakas ant Neries kranto.Ne vienas žmogus jau klausė,kodėl tokį šlykštų paviljoną alininkai ar ledų pardavėjai pasistatė?Raskite kitą tokią šlykštynę mieste, nebent kioskai kur nors Eišiškių plente.Kokia gėda.Kompozicija su vamzdžiu - tikras šedevras!Taip lietuviaipuoselėja savo sostinę!Jokios savigarbos,nei meilės,vienos patyčios - iš savęs ir iš kitų.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti