Nors jame sudėti kūriniai ir realistiški, ir magiški, o jų veiksmo laikas nelabai aiškus (koegzistuoja „Žiguliai“ ir CD bei asmeniniai kompiuteriai), J.L. Borgeso universalumas ir belaikiškumas autoriui kažkaip nepavyksta. Galbūt ir dėl nesenos sovietinės mūsų istorijos, per kurios prizmę ir tegalime šiuos apsakymus skaityti? Gal turi praeiti dar mažiausiai 50 metų, kad ta realybė nedžergžtų vinimi per stiklą, kad neerzintų klišiniai posakiai (pvz., „duoną reikia pelnytis“, „ką, ėsti nereikia?“, „moteriškos paslaptys“) ir vertiniai iš rusų kalbos, tokie kaip „viskas sueina“, „ar nesiliausi, girdi?“, „nusiraminkit, mano gerasis“ ir pan.

Bet bėda ne čia. Šiuose tekstuose yra dar kažkas labai lokalaus ir pasenusio, jie atrodo tarsi apdulkėję. Tačiau ne dėl „Žigulių“... Moterys! Moterų paveikslai. Biologinis determinizmas kaip vienintelis moterų paveikslų kūrimo metodas. Pirmiausia krinta į akis, kad visuose gana skirtinguose apsakymuose moterys iš esmės vienodos. Jos visuomet yra tik pagrindinio veikėjo (vyro) priedas (išskyrus apsakymą „Galas“, kurio pagrindinė veikėja – moteris, tačiau ir jos laimė priklauso tik nuo jos išvaizdos, o dar konkrečiau – nuo jos krūtų stangrumo), egzistuoja tik per vyrą, o ne pačios savaime, veikia tik vyrui, ir niekada vien sau. Moteris čia visuomet žmona (išskyrus vieną išimtį, apie kurią vėliau), visuomet elgiasi teisingai ir su viskuo susitaiko („viską pastebėjo, bet nepuolė aiškintis“), nori „ramaus, paprasto gyvenimo, o ne su poetais“. „Kūrybinis polėkis“, dvasingumas, filosofiniai savo būties apmąstymai šių apsakymų pasaulyje visuomet ir išimtinai yra tik vyro prerogatyva, tuo tarpu moterys čia arba puodą šveičia, arba sriubą verda, arba bulves skuta, arba „kažką grando virtuvėje“, ir nieko daugiau. Kai kurios iš jų skalbia, gamina valgyti ir tvarko namus ne tik savo vyrui, bet ir savo dukros vyrui, ir dar tuo džiaugiasi. Vyras gali „darbuotis sąžine, protu, urgzti dvasiniu, o ne vien tik kūnišku skrandžiu“ (p. 66), tuo tarpu moteris gyvena „kiekvieną naktį šaukdama iš primityvios, fiziologinės, bet užtat tokios stiprios, tokios tikros laimės“ (p. 37). Moteris, o kartu ir vaikai, gyvena „vienintelėje galimoje realybėje“, o vyras žino, kad „yra dar ir kita“. Net dviejuose rinkinio apsakymuose veikėjai nori sūnaus, o ne dukters arba gailisi, kad gimė dukra, o ne sūnus. Kai apsakyme „A.A.A.“ vyras (ne moteris gi) netikėtai gauna galimybę pasirinkti savo likimą, į tą jo likimą kaip sudėtinė dalis kažkodėl įeina ne tik jo paties, bet ir jo žmonos sveikata, kurią jis ir aukoja pirmiausia, nes „kam žmonai sveika, nesulaužyta koja“, jei mūsų šeima iširs? Personažas įsitikinęs, kad žmona pasirinktų tą patį. Apsakyme „Rojalio kambarys“ šis pasiskirstymas vaidmenimis bene akivaizdžiausias. Veikėjas vyras gyvena visokeriopoje pilnatvėje, kuri pasireiškia (simboliškai) jo namuose esančiais jam skirtais kambariais. Tai: darbo kabinetas, rojalio kambarys, tapytojo dirbtuvė, medžio dirbtuvės, biliardinė, gimnastikos salė. Tuo tarpu jo žmona turi tik vieną „savą kambarį“: visišką jos laimę, jos kūrybiškumą ir autonomiją simbolizuoja... grimo(!) kambarys. Viskas, ko reikia žmonai „sau“, tai pagražinti save (vyrui).

Vienintelė šių apsakymų veikėja moteris („Niekada nesibaigia“) ne pagrindinio veikėjo (ar kieno nors kito) žmona, yra „baisiai nelaiminga“, nes „vieniša“, be to, jai „patinka kentėti“. Čia biologinis determinizmas jau perauga į mizoginiją. Nors apsakyme daug kas keičiasi, keičiasi ir pats pagrindinis personažas, šią moterį jis visą laiką, net kai pradeda kartu su ja gyventi, vadina vienodai žeminančiai – „baidykle“, arba dar blogiau, nes dar ir neva atlaidžiai, o iš tiesų menkinančiai – „mažąja baidykle“. Negana to, ta „baidyklė buvo naminis gyvūnas, kurį su malonumu šėriau ir maudžiau, kartais kasiau paausį, o ji murkdavo. Taip ėjo mūsų gyvenimas. Bet ją sunku pavadinti žmogumi, baidyklę.“ Čia skaitytojui natūraliai iškyla klausimas, kodėl tą moterį sunku pavadinti žmogumi? Ar ji buvo nusiritusi į kokią nors baisią moralinę bedugnę, žiaurumo liūną, o gal darė nežmoniškus nusikaltimus? Ne, ne. Čia pat paaiškėja, kad žmogumi šią moterį sunku pavadinti dėl to, kad... „kaip žmogus ji buvo per daug keista, per daug neįprasta“! („Kas gi būtų galėjęs tokią pamilti?“, p. 144.) Ir nors ši moteris elgiasi lygiai taip pat „keistai“ kaip pagrindinis veikėjas ir kaip kai kurie kiti apysakos veikėjai, žmogiškumas čia kvestionuojamas tiktai jos, bet ne jų. Vadinasi, keistumas ir neįprastumas tik moterį paverčia „nenormalia“, „psichine ligone“, „ne žmogumi“, tuo tarpu vyrui tokie bruožai suteikia paslaptingumo, įdomumo aurą? Be to, jeigu moteris neras vyro įprastoje vietoje, tai „raudodama šliaužios keturiomis“. Vyrui, aišku, taip neatsitiks. „Kartais ji būdavo tarsi šuniukas, mažas ir negražus šuniukas: greičiausiai į ją taip ir žiūrėjau. Antraip kam gi būčiau gaminęs jai valgį, skalbęs jos baltinius...“ Taigi skalbti, gaminti valgyti moteriai vyras gali tik tada, jeigu nelaiko jos žmogumi.

Štai į tokį pasaulį atveda mus autorius visuose be išimties šio rinkinio apsakymuose. Tas pasaulis, nors kartais keistas, bet vis dėlto bent išoriškai mūsų (Žemės planeta), ir vis dėlto XX amžiaus antra pusė. Taip, Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie taip gyvena ir taip patriarchališkai suvokia moters „vietą“ ir „vaidmenį“. Bet šiame rinkinyje nepajutau nė menkiausio autoriaus atsiribojimo nuo tokio požiūrio į moteris. Atvirkščiai, šitaip rašytojas jį tik dar labiau įtvirtina. Todėl ironiška, kad ši knyga dedikuota „moteriai ir ištikimai draugei“. Praėjo jau 80 metų nuo Virginijos Woolf teksto „Savas kambarys“ pasirodymo (ir 60 metų nuo Simone de Beauvoir „Antrosios lyties“ pirmojo leidimo), o Lietuvoje atrodo, tarsi tų tekstų niekada nė būti nebuvo. Netyčinis (ar gali būti?) pavadinimų lygiagretumas tik pabrėžia tos milžiniškos prarajos tarp mūsų ir socialiai išsivysčiusio pasaulio „nematymą“, o dar tiksliau, įžūlų „nematymą jokio reikalo“ tos prarajos mažinti. Kas dar, jei ne rašytojai, menininkai, bus mūsų visuomenės sąmonės vystymosi avangarde? Juk ne televizijos laidų vedėjai.

„7 meno dienos“ Nr.10 (886), 2010-03-12