Tada jų pasirodydavo ypač retai, o pasirodę suteikdavo dangišką palaimą. Dabar ta palaima, kaip, regis, ir malonumas apskritai kažkodėl siejamas tik su seksu. Netgi jei sekso Tarybų Sąjungoje iš viso nebuvo, o po nepriklausomybės jis atsirado, kodėl staiga seksualumas yra didžiausia vertybė? Ar šiuolaikinis tiek pieno produktų, tiek kultūros vartotojas sugeba patirti ir suvokti tik vienaplanius ir vienareikšmius dalykus, arba tik patį daugiaplanių dalykų paviršių?

Pastaruoju metu infantilumas šokiruoja ne tik reklamoje, bet ir kultūroje siaurąja prasme, ir ne tik Lietuvoje. XX a. pradžios abstrakčių avangardinių filmų peržiūroje Nacionaliniame kino teatre Londone programą pristatė ką tik studijas baigusi turbūt kino istorikė, koledže išmokusi naujos idėjos, kad net į tokį specifinį renginį atėjusi publika nepageidauja patirti nieko per daug sudėtinga, o tai, kas rodoma, reikia pristatyti pačiu prieinamiausiu būdu ir svarbiausia, kuo smagiau (fun). Ji kreipėsi į amžiaus pradžios avangardo gerbėjus su perdėtu entuziazmu ir kaip į trečios klasės mokinius: „Na ir ką gi mes čia šiandien pamatysime? Ogi keistų dalykų! Garsas! tyla! vaizdas! linija! plokštuma! - viskas maišysis į vieną ir gal atrodys jums šiek tiek nesuprantama. Bet pamėginkite atsipalaiduoti, pamiršti savo įprastą supratimą apie kiną ir pasistenkite patirti tai, ką pamatysite, širdimi! ŠIR-DI-MI! Atverkite savo širdis! Į-si-JAUSKITE!“ Ir taip toliau. Išgyventi 15 minučių tokios kalbos buvo tikra kankynė.

Panašus jausmas apėmė ir žiūrint naują lietuvišką filmą „Anarchija Žirmūnuose“. Tačiau jame bent jau forma atitinka turinį: banalių klišių prigrūstas infantilus filmas ir yra apie sureikšmintomis klišėmis gyvenančius jaunus žmones, slystančius visišku reiškinių paviršiumi. Vienas pavyzdys: mergina sako perskaičiusi viską apie anarchiją, o matome, kad jos „studijos“ - tai tik daugybės grafinių ženklų ir paveikslėlių, artimiau ar tolimiau susijusių su anarchija, atspausdinimas ant A4 popieriaus lapų... Skaityti tolygu žiūrėti paveikslėlius.

Žinoma, infantilumas gali būti stilius - dar viena išraiškos forma, už kurios gali slypėti kur kas daugiau, o gali ir neslypėti. Bėda yra tada, kai supaprastintas visa ko pateikimas mažiau patyrusiems sukelia tokį patį primityvų visa ko suvo

kimą. Tarsi bangos, kokiu dažniu paleistos, tokiu ir atsklistų, nesvarbu, į ką atsimušė...

Literatūros kritikė Aušra Jurgutienė rašė „Šiaurės Atėnuose“: „Man regis, lietuvių profesionalioji kritika yra pernelyg užsižaidusi garbinga aukštųjų estetinių vertybių saugotojos misija. Toks tikslas neabejotinai kilnus ir reikalingas, bet priemonės jam pasiekti kažkodėl padvelkia naftalinu ir nėra efektyvios. [...] Pastaraisiais metais, man regis, vis labiau ima ryškėti literatūra (ir platesne prasme kultūra), atsidurianti tarp nuolat mūsų kritikoje supriešinamų blokų - „gerosios“ literatūros skaitinių ir „blogosios“ literatūros skaitalų. [...] Tai literatūra, sąmoningai naikinanti mūsų kritikų vertinimuose įsitvirtinusią takoskyrą tarp „tikrosios“ ir „pramoginės“ grožinės literatūros, nebijanti pripažinti vartotojiškos kultūros objektyviosios galios, matanti gyvenimą labai atviromis akimis. Tai intelektuali literatūra, labiausia vengianti to savo intelektualumo, sustabarėjusių estetinių klišių ir ritualų, patetinių intonacijų moralizavimo vertybių tema, tautinių pranašysčių. Tai ironiškos ir paradoksalios kalbos literatūra, nebijanti prisitraukti kičinių vaizdinių ir negražių žodžių, gebanti integruoti pramogos, juoko ir malonumo elementus, labai gerai suprasdama, ką ir kodėl daro, bet nenuolaidžiaudama pačiam svarbiausiam dalykui - meninei kokybei. Šią literatūros tendenciją, gebančią žaisti keliais žanriniais ir estetiniais registrais, nesunku atskirti nuo tradicinio humoro ir satyros žanro, kurio svarbiausias tikslas - išjuokti įvairiausius gyvenimo trūkumus ir ydas [...]. Tai literatūra, kylanti ne tik iš natūralaus poreikio susivokti, kur ir kam gyveni, bet ir iš kūrybinio žaidimo poreikio, labiausiai vengiant afišuoti dvasios žaizdas, kankinystę ir aukos kompleksus. Man regis, stiprėjanti šios parodijuojančios literatūros tendencija tampa pačia didžiausia vartotojiškos visuomenės priešininke ir maištininke, gerai suprasdama, kad laimėti negalės, bet pralaimėti taip pat.“

Antitezė - minėtuoju naftalinu dvelkiantis, regis, jaunos literatūros kritikės Gabrielės Gailiūtės tekstas neva gražiai išleistame, bet abejotinos turinio kokybės (nepaisant to, leidimą parėmė kultūros rėmimo fondas) leidinyje „Ūkas. Knygų balsai, aidai ir atgarsiai“, kur ji rašo apie mano knygą „Netikras zuikis“: „Tikroje“ parodos recenzijoje nerašoma, kaip apsirengusi recenzentė ėjo į parodą, arba tokios detalės panaudojamos tik kaip stilistinės priemonės, tiesiogiai jas siejant su parodos turiniu. [...] Iš esmės bet kokį negrožinės literatūros kūrinį nesunkiai galima paversti vienu liepiamosios nuosakos sakiniu (žinoma, su įvairiais „jeigu“, „bet“ ir „vis dėlto“): „Nueikite į šią gražią parodą“ arba „Neikite, ji negraži“, „Atkreipkite dėmesį į šią skaudžią neteisybę ir pasistenkite ją ištaisyti“ [...].“ Šitaip prilyginusi visą negrožinę literatūrą (būtent literatūrą) žemiausios prabos bulvarinei žurnalistikai, straipsnio autorė imasi apibrėžti ir grožinę, ir meną apskritai: „...nesi kviečiama į tikrą diskusiją ar tikro problemos sprendimo paieškas. Ir tuomet iš esmės lieka „menas menui“ - literatūrinės priemonės naudojamos vien tam, kad būtų panaudotos, knyga išleista vien tam, kad visi pamatytų, kokia autorė [Paulina Pukytė] šmaikštuolė ir jai paplotų. Taigi aere perennius čia tampa vien autorės tuštybė, o ne tai, ką ji iš tikrųjų nori pasakyti, ar tai, kaip ji nori paveikti pasaulį. Jei dar pridėtume pačios autorės sukurtą knygos viršelį ir jo žaismes [...], galėtume konstatuoti, kad ši knyga vis dėlto yra menas, bet ne literatūra - veikiau performansas, instaliacija, hepeningas, berūšis, bežanris ir beprasmis bei savitikslis menas, skirtas vien trumpam pralinksminti, bet nenorintis nieko pasakyti.“ Šitaip tai pačiai ravėtinai (pačios kritikės kalba - „negražiai“) rūšiai priskirdama seniai įtvirtintas šiuolaikinio meno formas, taip pat berūšiškumą, bežanriškumą, beprasmybę bei savitiksliškumą (šios savybės jai atrodo visiškai lygiavertės), autorė demonstruoja minėtajai infantilų kartai būdingą nepaprastai siaurą išsilavinimą (ar tiesiog jo nebuvimą?) ir suvokimo primityvumą. Nuo kada menas, įskaitant literatūrą, turi spręsti problemą? Gailiūtė yra puikus pavyzdys ir produktas reiškinio, kuriuo baisisi ir neseniai ŠMC virtualiai kalbėjęs Slavojus Žižekas - tai Europos švietimo reforma, į pirmą vietą kelianti pritaikymą (use), ir apskritai tendencija mąstymą paversti problemų sprendimu, o juk mąstymas (ir menas), atvirkščiai, yra problemos kėlimas.

Kritikė Gailiūtė taip pat stoja į vieną gretą su jaunuoju žurnalistu, neseniai išvadinusiu vieną literatūros kritikę ir apskritai turinčius kitokią nuomonę padugnėmis, rimtame (bent jau savo tikslu) straipsnyje legitimuodama tokį ad hominem pačių autorių, o ne jų nuomonių puolimą, šiaip jau kol kas kultivuojamą tik anoniminių delfi.lt komentatorių: „Jei jos [Paulinos Pukytės] tekstas „Įvaizdis“ būtų taikomas į, pavyzdžiui, apžvalgininkės nuomonę diskusijoje apie „Lietuvos - drąsios šalies“ įvaizdį, tikiuosi, kad jis nebūtų spausdinamas. Arba išspausdintas sukeltų asmeninį puolimą prieš autorę, kuri, pati išlėkusi iš Tėvynės sotesnio duonos kąsnio ieškoti, drįsta be jokių argumentų išvadinti savo šalį nelaimėle kaimo prostitute.“

Galima būtų sakyti, kad kaip tik ribų tarp aukštosios ir žemosios kultūros trynimas gimdo tokį primityvų, netgi bulvarinį požiūrį. Bet iš tiesų tai judėjimas priešinga kryptimi. Atsistojusi į tiesmuką vartotojiškos ir žemiausio lygio žurnalinės kultūros adoravimo poziciją („skyrelis „Gėdos stulpas“, pašiepiantis Jade Goody, po jos ligos ir mirties skamba tiesiog ciniškai“), Gailiūtė paradoksaliai, o tiksliau, alogiškai ir net retrogradiškai reikalauja modernistinio aukštosios kultūros grynumo, be to, ten, kur jo buvo sąmoningai atsisakyta. Tai elementariausia teksto vulgarizacija. Štai ką tik išėjo nauja puikaus dailininko Davido Shrigley monografija. Gailiūtės principu galima būtų teigti, kad jo darbai - tai paprasčiausios karikatūros, „nieko neteigiančios apie gyvenimą“, skirtos „praskaidrinti bent vieną rytinę kavą“, ir nieko daugiau. Reikalauti, kad menas kažką teigtų, tačiau nesugebėti to pranešimo perskaityti - štai kur Gailiūtės ir jos bendraminčių infantilų tragedija. Jie tiesiog daužo galva į sieną, o tai graudus reginys. Tai tas pats, jei kurčiasis piktintųsi, kad smuikininkas tik brūžina smičiumi instrumentą, bet neišleidžia jokio garso, ir dar teigtų, kad šis išėjo į sceną vien tam, jog patenkintų savo tuštybę. Arba kas nors imtų skaityti kinų tekstą nemokėdamas kinų kalbos ir skųstis, kad šis tekstas apskritai negali būti laikomas tekstu, nes čia ne raidės, o piešinukai, be to, jie nieko nevaizduoja, vadinasi, ir kaip menas yra beprasmiai! Tačiau tokie teiginiai patys savaime juk nebūtų klaidingi. Ar jų vartojimas kritiniuose straipsniuose reiškia naujos, infantilizmo epochos atėjimą? Anglų kalba čia mano aprašytieji reiškiniai turi bendrą apibūdinimą: „dumbing down“, kurį galima būtų išversti „nubukimas“. Vis dėlto infantilių naujųjų kultūringųjų sluoksnis, kaip ir naujųjų turtuolių sluoksnis, dar nėra visa karta. Bet kadangi pagrindiniai jų bruožai yra ne platus išsilavinimas (nebūtinai formalus) ar geras šiuolaikinių reiškinių suvokimas, o landumas ir skrupulų neturėjimas, susidaro regimybė, kad jie yra pagrindiniai veikėjai kultūros scenoje. Tai žmonės, kurie sukčių karalių Ostapą Benderį vadina „talentingu, protingu, imliu žmogumi“. Tokie visada pirmieji „pasidaryti PhD“, tačiau jų mokslinės studijos remiasi ne ypatingais akademiniais, o ypatingais šūdo malimo sugebėjimais. O juk iš tiesų jie yra tik daug įdomesnių mūsų kultūros reiškinių (dalimis, o ne visumoje), pamuilės.

Cordelia Fine naujoje knygoje „Mitai apie lytis: kaip mūsų mąstymas, visuomenė ir neuroseksizmas sukuria skirtumus“ (Delusions of Gender: How our Minds, Society and Neurosexism Create Difference) aprašo eksperimentą, kurio metu jame dalyvavusios moterys buvo padalintos į dvi grupes: vienos turėjo apsirengti maudymosi kostiumėliais, kitos - megztiniais. Abiems grupėms tada buvo užduota išspręsti keletą matematikos uždavinių. Maudymosi kostiumėliais apsirengusios moterys atliko uždavinius daug prasčiau už megztiniuotąsias. Įdomu, kaip tuos uždavinius būtų išsprendusi mergina, „apsirengusi“ vien juodais ir baltais kūno dažais, vaizduojančiais juodmargę karvę. Būtent tokiu „kostiumu“ reklamuojamas „seksualusis“ varškės sūrelis...

„7 meno dienos“ Nr.36 (912), 2010-10-15