Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Helmutas Šabasevičius: Pagautos svajonės netenka sparnų(2)
Romantizmo choreografijos šedevras "Silfidė" Vilniaus operos ir baleto teatro scenoje
Rasa Vasinauskaitė: Geležis ir sidabras(3)
Rolandas Kazlas pakeliui į tylą
Paroda "Tranzitas" galerijoje "Kairė-dešinė"
7MD informacija: Agnês Varda laimė(1)
Moterų filmų festivalio retrospektyva
Robertas Šervenikas, Dalia Kuznecovaitė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras
Živilė Pipinytė: Aušvico pasaka?(1)
Nauji filmai: "Prakeiksmas"
Jonas Ūbis: Pažadinti kino(2)
Rodo TV
Pokalbis su skulptūrų projekto koordinatore Elona Lubyte

Monika Krikštopaitytė


Trys Neries krantinėje atsiradusios šiuolaikinės skulptūros, sukurtos VEKS 2009 Vizualiųjų menų programai, sukėlė nemenką šurmulį. Vlado Urbanavičiaus "Krantinės arka", Mindaugo Navako "Dviaukštis" ir Roberto Antinio "Puskalnis" dar prieš pastatant jas numatytose krantinės vietose buvo prieštaringai pasitikti Vilniaus savivaldybės valdininkų ir žiniasklaidos. Kas skaičiavo pinigus, kas piktinosi, kad nesupranta tokio meno. Kol kas kultūros bendruomenė neišreiškė savo nuomonės apie projekto meninę vertę, išskyrus principinį protestą prieš bandymą taikyti cenzūrą (AICA Lietuvos sekcijos narių, skulptoriaus Mindaugo Navako, projekto architekto Lino Tuleikio atviri laiškai). Beveik nebuvo aptartas pačių skulptūrų turinys, kas tarsi turėtų būti svarbiausia. Ta proga kalbamės su šiuolaikinės skulptūros tyrinėtoja ir projekto koordinatore Elona Lubyte.

Kurį laiką stebėdama informacijos srautą apie skulptūras beveik suabejojau jų menine kokybe, nors nei menininkų pasirinkimas, nei kūrinių svarba neatrodė galinčios būti ginčytinos. Pamačiusi skulptūras gyvai, netgi labai apsidžiaugiau, todėl pyktelėjau, kad jos taip neadekvačiai sutinkamos. Iš kur tie nepasitenkinimo purslai?

Naujosios nepriklausomybės laikais dar joks šiuolaikinio meno kūrinys nebuvo tapęs tokių nepagrįstų ir ciniškų išpuolių objektu. Esminė to priežastis sisteminė. Mat visose šalies ūkio grandyse vykstančios permainos kultūros sektorių tarsi apeina. Tiksliau, gyvenimas čia vyksta keliuose paraleliniuose lygiuose: tai, kas nauja, atliepia šiuolaikines meno raidos tendencijas, yra tapę privačių ar bendruomeninių iniciatyvų (Europos skulptūrų parkas, Jeruzalės skulptūrų parkas Vilniuje, "Skulptūrų zona" Kaune, "Vartų" galerija, Oskaro Koršunovo teatras, "Menų spaustuvė" ir kt.) reikalu. Tuo tarpu valstybinis kultūros sektorius su retomis išimtimis vis dar yra konservatyvus. Kaip ir viešas miestų erdves, aikštes (be išimtinių atvejų, susijusių su privačiu užsakovu) puošianti tik paminklinė skulptūra. Todėl, pasinaudojus unikalia VEKS 2009 viešųjų erdvių humanizavimo programos galimybe, ryžtasi pasiūlyti alternatyvą.

 

Jau kuris laikas man susidaro įspūdis, kad politikai iš naujo atrado kultūrą kaip savo įvaizdžio formavimo priemonę. Su ypač hipertrofuotu spaudimu VEKS'o programai išryškėjo dar viena tendencija - kultūros klausimai tampa tarsi dūminė realių Lietuvos ūkio problemų uždanga: energetinių išteklių monopolis, išpūsta ir neveiksni valstybės valdymo sistema. Niekas nelygina skulptūrų ir valdiškų automobilių kainų, VEKS'o biudžeto ir Seimo narių reprezentacinių išlaidų. Neskubama eiliniams vartotojams atsakyti į klausimą - kodėl visame pasaulyje mažėjančios energetinių išteklių kainos pas mus auga?

 

Šiuo metu pagrindinis kritikos argumentas yra tai, kad skulptūros, kaip laikinas projektas, ekonominės krizės akivaizdoje yra per brangios. Tačiau sumanytas jis buvo kaip ilgalaikis. Labai tikslingai pasirinktos nuošalesnės, ne reprezentacinės, o rekreacinės miesto erdvės. Skulptūros sukurtos iš ilgaamžių medžiagų. Urbanavičiaus ir Antinio darbų konstrukcijos yra sudėtingos, žiūrovo akiai nematomi jų pamatai nenusileidžia funkciniams statiniams (pvz., į "Krantinės arkos" pamatus supilta 24 t betono). Viešai pristatant projektui skirtas valstybines mokesčių mokėtojų lėšas nesidomima, kiek į jį investavo menininkai ir jų rėmėjai (konstruktoriai ir Antinio darbą montuojanti statybos bendrovė taikė dideles nuolaidas už savo paslaugas).

 

Prie išankstinės neigiamos nuomonės formavimo, žinoma, prisidėjo ir tai, kad skulptūrų atsiradimas sutapo su paaštrėjusia VEKS'o kritikos banga. Tokiu būdu skulptūrų kritika susieta su institucijos kritika, pastaruoju metu tapusia atskiru politiniu projektu. Daug kas prognozuoja, kad "atradus teisingą" sprendimą - sugrąžinus centralizuotą žinybinį pavaldumą steigėjams (LR kultūros ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybei) - kritikos banga turėtų atslūgti. Jei taip bus, padėtis išties labai liūdna. Nes VEKS'o autonomiškumo praradimas dar kartą patvirtina mūsų jaunos demokratijos nebrandumą, klaustrofobišką, kartais net nacionalšovinistinį negebėjimą toleruoti kultūros raiškos įvairialypiškumo. Ir čia mes susiduriame ne su vieno kūrinio kritika, o su daug didesne, bendra sistemine problema.

Liūdniausia, kad "meno ar ne meno" problema eskaluojama populistiškai, iš anksto supriešinant publiką ir kūrėjus, nepadedant žiūrovui suprasti šiuolaikinio meno prigimtį. Tad nenuostabu, kad visuomenės reakcija nėra tolerantiška.

 

Taip išeina, kad šiuolaikinis menas yra saugus tik tada, kai jis yra uždarytas "getuose". Visiems ramu, jei šiuolaikinių menininkų darbai eksponuojami Europos skulptūrų parke ar Skulptūrų zonoje užmiestyje. Vos išėjus į bendrą erdvę, diskusiją perima kas tik nori, ar nevertėjo tam nusiteikti?

 

Absoliuti tiesa. Tai, kas už mokesčių mokėtojų pinigus atstovauja šaliai Venecijos bienalėje, Kanų ar Berlyno kino festivaliuose, ar siaurai publikai pristatoma ŠMC, nėra tiek/taip pavojinga, kaip į tradicinės monumentalistikos ikonografijos rėmus netelpanti šiuolaikinė skulptūra.

Tenka prisipažinti, kad mes, kaip projekto organizatoriai, kiek apleidome švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo "namų darbus". Mat ilgai užsitęsus deryboms su valdininkais nebuvo tikrumo, ar projektas apskritai bus įgyvendintas. Skulptūros buvo kuriamos nuo 2008-ųjų liepos iki spalio, o suderinti statybos leidimus Vilniaus miesto savivaldybėje, pradėjus tą pačią liepą, buvo baigta tik šių metų sausio pradžioje. Tai nukėlė darbų montavimą į rizikingą žiemos sezoną, dėl to užtruko ir Antinio darbo kūrimas. Tiems, kurie eskaluoja požiūrį, kad plastinis Urbanavičiaus sprendimas pavykęs atsitiktinai, mat skulptūra turėjusi stovėti kitoje vietoje, arčiau Mindaugo tilto, derėtų priminti, kad būtent autoriaus pasirinkta kūrinio vieta ir buvo pagrindinis derybų su Vilniaus miesto savivaldybės valdininkais objektas.

 

Plėtodami sumanymą nemažai diskutavome, kaip ir kuo galėtume sudominti įvairių interesų publiką, pasiūlyti skirtingus maršrutus, kviečiančius apžiūrėti rekreacinėje Neries krantinės zonoje įsikūrusias naujas skulptūras, aplankyti atnaujintą Energetikos muziejų bei šią vasarą duris atversiančią Nacionalinę dailės galeriją.


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru