Spektaklis apie žmogaus glėbyje tuoj pat išnykstančias vizijas ragina atsigręžti į tuos, kurie greta, ir juos įvertinti. Vis dėlto realybėje gerokai daugiau tokių, kurie nesitenkina žvirbliu ir svajoja apie lankose besiganantį plačiaragį briedį - todėl "Silfidė", kad ir senoviška romantinio baleto forma, byloja apie tai, kas suprantama ir mūsų dienomis.

Vasario 27, 28 ir kovo 1 dienomis įvykusią šio baleto premjerą vertiname neišvengiamai prisimindami pirmą Lietuvos baleto pažintį su Bournonville'o choreografija - 1985 m. choreografės Elsos Marianne von Rosen redaguotą jo spektaklį Vilniuje pastatė tuometis S. Kirovo teatro Leningrade (dabar - Marijos teatras Sankt Peterburge) baleto vadovas Olegas Vinogradovas. Dauguma šio keliolika metų populiarumo nestokojusio spektaklio silfidžių, džeimsų, efių, gurnų, madžių iki šiol galima sutikti Vilniaus gatvėse - jiems naujasis spektaklis gyvai primena jų jaunystės šlovę, kurią liudijo ne tik spektakliai Vilniuje, bet ir pripažinimas per gastroles Maskvos ir Varšuvos Didžiuosiuose teatruose.

Naujasis "Silfidės" statytojas, iš Danijos kilęs ir Didžiojoje Britanijoje dirbantis baleto solistas ir choreografas Johanas Kobborgas šį spektaklį pernai sukūrė Maskvoje ir Tokijuje, bet baletas neturi tiražuojamiems kūriniams būdingos inercijos - yra stilingas, poetiškas ir įtaigus. Senuosiuose baletuose ypač svarbi pantomimos ir choreografijos darna - juk svarbiausia buvo papasakoti istoriją, todėl veikėjų charakteriai turėjo būti aiškūs, o jų santykiai - pasakyti norimą mintį. "Silfidėje" išryškinamos dvi meilės formos, Europos kultūrai pažįstamos nuo seniausių laikų: idealioji ir materialioji. Abi savaip vertingos, suteikiančios žmogui būtiną pusiausvyrą, kurią praradęs nelaimės neišvengsi. Oro dvasia Silfidė, pasirodžiusi Džeimsui - galbūt sapne, o gal iš tikrųjų pamatyta svajonė, idealas, kurio viliojamas jis palieka ir vėliau praranda tai, ką galėjo iš tikrųjų turėti. Niekas daugiau šios jaunuolio svajonės nemato - išskyrus jo varžovą Gurną, kuris siekia praktiškesnių tikslų ir pasirenka tai, ką iš tikrųjų gali laikyti glėbyje. Burtininkė Madžė tik padeda Gurnui įgyvendinti jo kur kas žemiškesnę svajonę.

J. Kobborgas pasakoja šią istoriją nuosekliai, tolygiai išryškindamas ir žemiškąjį, ir nerealųjį pasaulį. Pirmas veiksmas vyksta Džeimso namuose - čia daug organiškos pantomimos scenų, ypač nuotaikingi iš grakščių, smulkių moteriškų šuoliukų ir energingų vyriškų šuolių sukomponuoti būsimų Džeimso ir Efės sutuoktuvių svečių šokiai - kelios solo akimirkos netrukus pavirsta duetu, vėliau - trio, bendrų šokių pyne, iš kurios organiškai išnyra trumpas ir grakštus Efės monologas.

Spalvingas ir Madžės būrimo epizodas - čia gausu įvairiausių artistinių detalių, kurios virsta mažomis savarankiškomis istorijomis; ypač nuotaikinga Margaritos Verigaitės suvaidinta burtininkės išpranašauta žinia apie būsimą kūdikį, kuria ji džiugiai puola dalintis su numanomu sužadėtiniu.

Ne mažiau įdomu stebėti kitokį nei senajame pastatyme Gurno personažą - jis statytojo pateikiamas kaip nuoširdus, paprastas jaunuolis, mylintis Efę, mandagus (nerodo jokios paniekos per šokius jam į porą tekusiai mažai mergaitei - atvirkščiai, džentelmeniškai ją globoja, o šokiui pasibaigus nusilenkia) - tai Džeimso varžovas, ir šią jo poziciją choreografas ryškina solo šokiu, po kurio iškart eina efektinga Džeimso variacija.

Įtaigūs Džeimso ir Silfidės dialogai, jų gestus maga šifruoti, aiškintis ženklišką jų kalbą, atskiras frazes, iš kurių svarbiausia - prisiliesti prie Silfidės nevalia. Mažiau suprantama pačios Silfidės nuotaikų kaita: kaip šešėlis pasirodžiusi lange ir kartu su pasakiškos šviesos srautu nusileidusi į kambarį, ji akivaizdžiai liūdi dėl būsimųjų Džeimso sutuoktuvių, o po valandėlės leidžiasi į nuotaikingą ir linksmą šokį, plodama katučių, nors Džeimsas jokių pastebimų abejonių dėl savo pasirinkimo neišreiškė.

Turtingų, motyvuotų šokėjų reakcijų prisodrintas pirmo veiksmo finalas, aktyvios paskui Silfidę į mišką pabėgusio Džeimso paieškos, Efės neviltis, jos bičiulių užuojauta - tai tikras spektaklis, kuriame žiūrovui nuobodžiauti nėra kada.

Antrame veiksme sukurta romantiška atmosfera - niūrią, grėsmingą Madžės kerėjimo sceną keičia ūke panirusio miško vaizdas, jo fone plėtojami iškalbingi Silfidės ir Džeimso dialogai, pasibaigiantys išradingai surežisuota ir prasminiu požiūriu svarbia drugelio sugavimo scena; plaštakės spurdėjimą iliustruojantys virpantys Silfidės pirštai prasiskleidžia, ir netrukus sceną užpildo švytinčių silfidžių būrys. Subtiliais rankų, galvų, liemens judesiais jos perteikia virpančio miško atmosferą, sukuria įspūdingą akompanimentą lengviems, beveik nugalėjusiems žemės trauką Silfidės šokiams; pasibaigus bendrai Džeimso ir silfidžių scenai, jos smalsiai žvalgosi iš už kulisų, viliodamos Džeimsą ir čia pat nuo jo pasprukdamos.

Trys premjeriniai "Silfidės" spektakliai atskleidė dar ne visą artistinį naujojo baleto potencialą, nes programėlėje įrašytos net keturiospagrindinių veikėjų poros. Pirmame spektaklyje Silfidę ir Džeimsą šoko Miki Hamanaka ir svečias iš Londono karališkojo baleto Ivanas Putrovas, pasižymintis puikia šokio technika ir apgalvotu, logišku vaidmens piešiniu. M. Hamanaka žavėjo ir tiksliomis, grakščiomis, stabiliomis šokio pozomis, ir artistiška nuotaikų kaita, o Silfidės mirties scenai suteikė gilaus dramatizmo.

Ne mažiau įdomi pasirodė antros premjeros pora - aistringas, impulsyvus Nerijus Juška ir švelni, "akvaleriška" Olga Konošenko, savo heroję praturtinusi elegantiška rankų plastika, o finalui suradusi jaudinančių minorinių spalvų. Trečioje premjeroje su M. Hamanaka šoko Aurimas Paulauskas - jis raiškiai perteikė ir veržlų Džeimso charakterį, ir jo gniuždančią neviltį spektaklio pabaigoje.

Kiekvienas savaip ir įtikinamai Gurno personažą kuria Martynas Rimeikis ir Eligijus Butkus (spektaklio peržiūroje jis kartu su Anastasija Čumakova, šokusia Silfidę, atliko ir Džeimso vaidmenį, o Gurną šoko Romas Ceizaris, nudžiuginęs ir logiška vaidmens traktuote, ir lengvu, stipriu šokiu; ateityje šį jauną šokėją tai pat turėtume matyti atliekantį Džeimso vaidmenį). Kol kas neteko matyti Eglės Špokaitės Silfidės - žinant šios solistės artistinį talentą, tai turėtų būti nepaprastai spalvingas vaidmuo.

Nepriekaištingai Efės vaidmenį paruošė solistės Živilė Baikštytė ir Rūta Kudžmaitė, kiekvieną muzikos taktą užpildžiusios organiška vaidyba, o choreografiniams vaidmens epizodams suteikusios daug žavesio ir elegancijos.

Svarbus spektaklyje pantomiminis burtininkės Madžės vaidmuo, jį parengė Valerijus Fadejevas ir Aleksandras Molodovas. Džeimso draugus pasikeisdami vaidino Igoris Zaripovas, Tomas Ceizaris, Nerijus Tauskus ir Laimis Roslekas, stropia vaidyba žiūrovų simpatijas pelnė mažoji "Polėkio" šokėja Gabrielė Bernotaitė, ją trečioje premjeroje pakeitė baleto artistė Asta Charkovaitė. Džeimso motiną vaidino Jolanta Davolytė ir Skaidrė Baranskaja - net šie, atrodytų, nedideli vaidmenys prisidėjo prie bendros spektaklio atmosferos sukūrimo, choreografui svarbių idėjų išryškinimo.

Naujoje baleto premjeroje buvo aiškiai matomi jaunieji artistai, pernai baigę M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių ir įsitraukę į baleto trupę - Jekaterina Romankova, Greta Gylytė, Gediminas Bubelis šoko lengvai, įsijautę į spektaklio nuotaiką; nedideli solo vaidmenys teko Austėjai Butėnaitei, Ingai Augutytei, jų šokį taip pat buvo malonu stebėti. Visose premjerose silfidžių solistės partiją muzikaliai ir su nuotaika atliko Nailia Adigamova.

"Silfidėje" buvo galima iš arčiau susipažinti ir su šio sezono pradžioje iš kitų šalių į Lietuvos baleto trupę pakviestais šokėjais, tarp kurių - Antanina Maksimovič, Antonas Pestechinas, Ivanas Šechovcovas.

Įtaigi, estetiškai vertinga spektaklio dalis - scenografija ir kostiumai, juos sukūrė dailininkas iš Didžiosios Britanijos Peteris Farmeris. Jo scenovaizdžiams būdinga šilta, kiek prislopinta spalvų gama, pirmame paveiksle apgaubianti interjero detales, prislopinanti daiktišką natūralizmą, o antrame pasklindanti po talentingai nutapytas uždangas ir kulisus, sukurianti kiek mistišką miško tankmėje pasklidusios miglos efektą. Scenografo sukurtus vaizdinius papildo ir paryškina išradingas Levo Kleino apšvietimas: pirmame veiksme mirgantis židinio atšvaitais ir paslaptingais šešėliais, antrame - padedantis sukurti tirštais sluoksniais sūkuriuojančio rūko iliuziją. Šokėjų drabužiai stilingi, saikingai dekoruoti, puošnūs ir drauge santūrūs: vyriški kiltai iš sodrių žalių ir tamsiai avietinių spalvų, moteriškos suknelės - matinių, vos blizgančių gelsvų, rusvų, žalsvų atspalvių.

Audinių kontrastas spektaklyje užima lemtingą vietą. Sunkaus, šilto, patvaraus škotiško tvido skraistė yra žemiškosios Džeimso meilės Efei ženklas, kurio taip neapdairiai siekia ir pati Silfidė; Madžės kerais ataustas lengvas permatomas šilkinis šydas supančioja Silfidę, įstumia į Džeimso glėbį, ji praranda savo sparnus ir miršta. Ši iškalbinga faktūrinė, spalvinė ir prasminė detalė yra ir vienas iš puikiai parengtos, informatyvios ir estetiškos spektaklio programėlės motyvų (redaktorė Eglė Ulienė, dailininkė Birutė Černiauskienė).

Romantizmui būdingi nerūpestingo žaismingumo ir paslaptingos grėsmės, giedros nuotaikos ir tragiškų intonacijų kontrastai, skambantys Hermano L¸venskjodo muzikoje, įtaigiai perteikti Martyno Staškaus diriguojamo orkestro - tai viena prielaidų įkvėptai ir įtaigiai šokėjų kūrybai.

Neabejotina, kad J. Kobborgo pastatyta "Silfidė" Lietuvos baletą praturtino nauja patirtimi, kuri juntama ir artistams šokant, ir vaidinant. Malonu, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova, likus porai savaičių iki "Silfidės" premjeros, Rusijos prezidento Nikolajaus Medvedevo įsaku apdovanota Aleksandro Puškino medaliu už rusų kultūros propagandą ir vystymą užsienyje, naujausia premjera suteikia Lietuvos baleto repertuarui daugiau įvairovės. Reikia tikėtis, kad už ilgametį triūsą pelnius garbingą apdovanojimą atsiras daugiau laiko ir LNOBT tiksluose įrašytam šūkiui - "puoselėti, kurti ir plėtoti nacionalinio muzikinio scenos meno tradicijas" - įgyvendinti. Jau pripratome, kad Lietuvos baletas savo repertuaro nelinkęs planuoti į priekį, juo labiau jo sieti su vietinės choreografijos pajėgomis - vis dėlto lauksime spektaklių, labiau susijusių su šiuolaikinio Europos baleto tendencijomis, neprarasdami vilties, kad mūsų baletas pajėgus ne tik kartoti tai, ką sukūrė kiti, bet ir pats pasiūlyti ką nors įdomaus ir originalaus.

„7 meno dienos“ Nr.9 (838), 2009-03-06