Prancūzų šokėjų pasirodymą „apšildė“ įdomus Vilniaus pedagoginiame universitete, Kultūros ir meno edukologijos institute vykęs seminaras „Naujausi atradimai istorinio šokio tyrinėjimuose“. Muzikologė Jūratė Vičienė supažindino su senesne ir naujausia literatūra šiais klausimais bei pristatė vertingą vaizdo medžiagą, leidusią pajusti XV-XVIII a. šokio bruožus, pamatyti, kaip aktualizuojamas šis paveldas Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

Pateiktos faktinės ir lyginamosios medžiagos kontekste kur kas įdomiau nuskambėjo ir „L'Eventail“ parodytas „Don Žuanas“, sukurtas pagal Christopho Willibaldo von Glucko kūrinį „Don Žuanas, arba Akmeninis svečias“ (1761). Tai pirmasis ballet d'action (veiksmo baletas) - spektaklis, kuriame judesiu pasakojamas turinys, charakterizuojami veikėjai. Choreografė Marie-Geneviêve Massé šį spektaklį sukūrė 2001 metais, naudodamasi kruopščiai išstudijuota istorine choreografijos medžiaga, žiniomis apie XVIII a. teatrą, jo estetiką, vaidybos ir šokio pobūdį.

Būdinga XVIII a. kultūrai istorija apie Don Žuaną papasakota asketiškoje Nacionalinio dramos teatro scenoje skambant įrašui - suprantama, tai kiek nuskurdino barokinio teatro įvaizdį (galbūt tai įvyko dėl techninių priežasčių - spektaklio programėlėse pateiktoje nuotraukoje buvo matyti ir tapytas scenovaizdis; o gal spektaklio estetika labiau atsiskleidžia jį rodant senovinių teatrų scenose su stacionariomis dekoracijomis).

Trisdešimt penkias minutes trukęs spektaklis sąlygine kalba papasakojo flirtuotojo meilės nuotykių ir liūdnos pabaigos istoriją - pasitelkiant ne tik santūrius, geros technikos, stiliaus pojūčio reikalaujančius judesius, bet ir pantomimos elementus. Iš pažiūros neefektinga barokinio šokio plastika - išeities taškas daugeliui vėliau klasikinio baleto pavadinimą gavusios choreografijos judesių ar charakterinių šokių. Vienas labiausiai įsiminusių choreografinių spektaklio epizodų - fandango, atliekamas Don Žuano ir damos, veidą slepiančios po kauke.

Smulkūs, tikslūs šuoliukai, sukiniai, treptelėjimai, griežtai fiksuota rankų padėtis, taisyklingi šokio brėžiniai spektaklyje derinami su utriruotais gestais ir veido išraiškomis, o didžiausias vizualinis krūvis teko spalvingiems kostiumams (dailininkas Olivier Bériot). Moteriški drabužiai sukomplektuoti iš kelius siekiančių kelnių ir jas dengiančių pūstų, lengvai krentančių sijonų išplatintais klubais (šokėjų eisenai ir judesiams tai suteikia papildomos plastikos), taip pat stilingų skrybėlaičių. Komandoro pasirodymo Don Žuanui efektas paryškinamas panaudojant permatomą uždangą, o finaliniam paveikslui ypatingos nuotaikos suteikia iš viršaus nuleidžiami grėsmingi pragaro nasrai. Don Žuaną apsupusios vėlės - tie patys šokėjai, tik vilkintys tamsiai raudonus apsiaustus ir dėvintys trikampes raudonas skrybėles: efektingais greitais judesiais suformuojamas grėsmingas šokio sūkurys, kuris pasiglemžia Don Žuaną - spektaklis baigiasi virš nukritusio jo kūno vėlėms sumetus savo apsiaustus, o Komandorui sustingus triumfuojančia poza.

2006 m. pastatytuose Antonio Vivaldi „Metų laikuose“ M.-G. Massé laisvai naudojo baroko šokio ir teatro principus - judesius, kostiumų ir dekoracijų idėjas. Keturiasdešimties minučių šokio spektaklio fonas - uždanga su keliomis iš juostų suformuotomis linijomis, kai kurios jų driekiasi horizontaliai, kitos plazda vėjyje, sukurdamos gyvą, plastišką efektą (dailininkė Claire Niquet). Šiame spektaklyje kartu su dešimtimi šokėjų dalyvauja ir oro akrobatas - Pavasario dalyje jis atlieka neįkyrius triukus, vėliau prisijungia prie kitų šokėjų.

Spektaklio choreografijoje taip pat vyrauja barokinio šokio leksika, tik ji čia drąsiau jungiama su kitokiomis judesio formomis - pavyzdžiui, vaikščiojimu ant kojokų „Žiemos“ dalyje. Spektaklio kostiumai primena tuos barokinių spektaklių aprašymus, pagal kuriuos veikėjų drabužiai akies mirksniu gali keisti formą ir spalvą. Pirmosiose „Metų laikų“ scenose spalviniu požiūriu kostiumai (dailininkas O. Bériot) paprasti - mėlyni, raudoni ir geltoni, o vėliau, šokėjams nuplėšiant ar atrišant detales, jie įgauna kur kas daugiau spalvų, taip sukuriama pulsuojanti spektaklio atmosfera.

Abu trupės „L'Eventail“ spektakliai - vertinga, bet specifinė patirtis, svarbi profesionalams, dirbantiems istorinio šokio srityje, besidomintiems choreografijos istorija, ar tiems, kurie susiduria su istorinių kultūros laikotarpių tyrinėjimais ir jų integracija į šiuolaikinius meno procesus. Galbūt šie spektakliai, ypač - „Metų laikai“ - gali tapti ir postūmiu Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjams plėsti savo išraiškos priemonių arsenalą, suteikti kūrybai daugiau energijos ir dinamikos, užuot primygtinai stabdžius laiką ir užsisklendus lėtose meditacijose. Tai ryškus „Baroko dialogų“ akcentas, rodantis gyvą istorinių epochų ir dabarties ryšį, kurio pavidalus bus galima pajusti ir renginiuose „Šokio istorijos puslapiai“: lapkričio 14 d. Taikomosios dailės muziejuje planuojama parodyti žinomos istorinio šokio tyrinėtojos ir choreografės Barbaros Sparti sukurtą spektaklį „Vilniaus legenda apie Žygimantą ir Barborą“ (jame dalyvaus senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale“ ir senosios muzikos ansamblis iš Latvijos „Ludus“), o lapkričio 28 d. „Banchetto musicale“ su istorinio šokio trupe „Cracovia Danza“ iš Lenkijos kurs „Karalienės Bonos karnavalą ir dieną Vazų dvare“.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.39 (868), 2009-10-30