Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
OSFL projektai
Kompozitoriaus Vytauto Laurušo jubiliejui
Henrikas Algis Čigriejus: Žodelis apie Joną (3)
Jonas Strielkūnas (1939-2010)
Festivaliui „Kaunas Jazz“ pasibaigus
„Naujosios dramos akcija '10“
Vaida Markevičiūtė: Gamtos ritmu (1)
Danguolės Brogienės paroda „Spalvotos akimirkos“ galerijoje „Akademija“
Įspūdžiai iš 56-ojo tarptautinio Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio
Pokalbis su režisieriumi Martinu Provost
Rodo TV
Kronika
Danutė Gambickaitė: Nostalgijos trauka
Olgos Baby tapybos paroda „Simboliai“ Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose
Aldona Eleonora Radvilaitė: Garbingas „Ąžuoliuko“ jubiliejus(3)
Sukaktis
7MD informacija: Menas jungia (2)
Anonsas
Tapybos paroda „Nuo Dalio iki Dolko“ VDA dizaino inovacijų centre „Titanikas“

Monika Krikštopaitytė

Ši keliaujanti tapybos paroda, kurioje pristatomi Bergene ir kitose Šiaurės Norvegijos vietovėse gimusių ar gyvenusių dailininkų darbai, nuo kovo mėnesio svečiavosi Kauno M. Žilinsko galerijoje, o dabar persikėlė į Vilnių.

 

Tai privatus dailės kolekcininkų Annie's ir Birgerio Mowinckelsų 1850-2008 m. laikotarpio norvegų tapybos darbų rinkinys. Spėju, kad muziejiškos (miegančios ir kvepiančios dulkėmis) Žilinsko salės labiau tiko šiai nuosaikiai, aukso rėmais apiformintai kolekcijai, bet „Titaniko“ saulėta švara suteikė paveikslams daugiau balso. Kad ir kaip eksponuotum, ar „baltame kube“, ar tarp duslių kiliminių dangų ir granitinių laiptų, šis paveikslų rinkinys siūlo prisiminti klasikinę dailės istoriją.

 

Regis, tai sutrumpinta Vakarų meno kanono norvegiška versija. Čia chronologiškai sekdami rasite truputį romantizmo, šiek tiek neoklasicizmo, vėliau Paryžiaus modernizmo įtakų (brandžiojo Cezanne'o, Matisse'o, kubizmo ir t.t.). Nuosekliai remtasi klasikiniu kanonu – gero meno receptu, kurį gamina ir menininkai, ir kritikai. Kanono pobūdį nulemia ne tik tai, ką skaitome, į ką žiūrime, ko klausomės, regime meno galerijose ar apie ką mokomės mokyklose ar universitetuose. Jis formuojasi retrospektyviai pagal tai, ką patys menininkai nusprendžia įvardinti savo pirmtakais. Kitaip tariant, laikas sukuria savo herojus - nusistovi kainos, muziejai ir kolekcionieriai ima žvejoti vardus, apie patį meną nebekalbama. O įdomiausia, kad po kurio laiko, kai senosios intrigos ir kriterijai užsimiršta, kartkartėmis istorija perkratoma ir atsiranda visai kiti herojai. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su Rembrandtu.

 

Konkrečiai ši paroda dar pasiūlo ir konkretaus kolekcionieriaus meno istorijos pjūvį. Mano požiūriu, rinkinys pernelyg „teisingas“, nes stengiamasi nieko nepamiršti ir nejusti konkretesnio intereso ar braižo. Kolekcija vertinga pažintine prasme - galima šį tą sužinoti apie norvegų tapybą.

 

Sekant chronologiškai parodos giją - ankstyviausioji jos dalis primena tas visų pasaulio muziejų sales, kurių aš asmeniškai privengiu. Tai XIX a. pabaigos peizažai. Idealizuoti, visuomet gražūs ir vienas į kitą panašūs. Nuo laiko kiek patamsėję ir būtinai aukso rėmuose. Man jie labiausiai primena daiktus - fotelius, sietynus, kilimus. Jie kuria tam tikrą prabangos atmosferą, turi geras kainas, bet kelia žiovulį. Ir tik giliai įsijautęs specialistas, žinantis istorijos subtilybes, gali priversti sulaikyti dėmesį prie tokių paveikslų, kartais dar garsios pavardės, dar rečiau - gera tapyba.

 

Norvegiška versija palyginti visai smagi, nes čia daug jūros, laivų ir kiek didesnė dozė nuoširdumo negu nuoširdaus amato. Šios salės žvaigždė - Anderso Monseno Askevoldo karvė auksiniuose rėmuose. Tiksliau, pusė jos. Galinė pusė. Ji ir be papildomų istorijų išprovokuoja leistis į apmąstymus, kaip tokią laisvą studiją anuomet įvertino akademinė bendruomenė, o kaip miestelėnai, ar jie juokėsi, ar tai buvo labai rimta? Pasirodo, šis menininkas net garsėjo kaip karvių tapytojas. Tuomet norom nenorom prisimeni, kad kažkoks dabartinis fotografas yra išleidęs karvių portretų albumą, kur atsiskleidžia šių gyvūnų individualumas, nors šiaip mintyse jos lyg ir visos vienodos.

 

Kiekvienas individualiai ras, prie kurio paveikslo įdomiau sustoti - ar labai informatyviai nutapytų laivų, ar ekspresyvaus meškos kailio apžiūrėti, bet man kur kas vertingesnė pasirodė vidurinė salė, kur rodoma XX a. pradžios tapyba. Čia kūrinių lygis irgi įvairokas, bet kadangi pirmu smuiku užgroja forma, reikia mažiausiai „vertimo“. Neabejotinas šios salės favoritas - Xanas Krohnas (Christian Cornelius), aiškiai sugėręs dailės istorijos didžiųjų įtakas (Cezanne'as, Matisse'as), bet talentingai. Prie jo darbų norisi užtrukti. Tokiais žavėtis mes esame geriausiai dresuoti.

 

Paskutinė parodos dalis, užsibaigianti 2008-ųjų kūriniu, man pasirodė pati silpniausia. Gal todėl, kad neužteko kanono „švyturių“ ir teko nesėkmingai surizikuoti įsigyjant kūrinius. Gal dar norėta ir atspindėti viską po truputį iš savo regiono. Tiesiog čia neradau nė vieno stipraus forma ar turiniu kūrinio. Čia dar akivaizdžiau iškilo klausimas, ar remiantis rinkos dėsniais, o ne skoniu verta formuoti kolekciją, nes galiausiai gali turėti tvarkingą, teisingą ir labai nuobodžią Vakarų kanono versiją. Žinoma, jei toks ir buvo siekis, tai jis saugiai įgyvendintas. Kita vertus, laikantis saugumo, pats kolekcionavimo procesas gali tapti nuobodus. Galiausiai, ko gero, viskas priklauso nuo kolekcionieriaus tipo. Juos kartą Baltijos šalių tarptautinės meno mugės „ARTVILNIUS '09“ konferencijoje bandė surūšiuoti prieštaringai vertinamas Rusijos muzikos kritikas bei meno kolekcininkas Artiomas Troickis. Išvardino daugiau nei penkis visai skirtingus, bet man labiausiai įstrigo aistringasis, kuris remiasi intuicija ir, jo teigimu, pinigai nėra išmesti, jei kūrinys savininkui tikrai „rauna stogą“. O jei kolekcionieriaus intuicija tyli, juk galima pasitarti su specialistu, dar geriau su keliais, nes vienas gali užstrigti su savo plokštele. Kaip pasakė Christianas Boltanskis, menininkui skirta pasakyti tik vieną dalyką, todėl jis vis kartojasi. Gali būti, kad tai galioja ir meno kritikams.

 

Paroda veiks iki gegužės 20 d.

Galerija „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) dirba antradieniais-penktadieniais 12-18 val., šeštadieniais 12-15 val. (išskyrus valstybinių švenčių dienas).



...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru