Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Aštuoniasdešimt - o vis dar jaunatviškas


Kompozitoriaus Vytauto Laurušo jubiliejui


Karolina Juodelytė

Share |
Vytautas Laurušas su jo kūrinių atlikėju Vilniaus kvartetu. 1979 m.
Nuotrauka iš LMTA archyvo
„Vytautas Laurušas - pirmiausia geras žmogus“, - gegužės 8 dieną vykusiame jubiliejiniame Vytauto Laurušo kūrybos vakare dalijosi mintimis dirigentas, profesorius Saulius Sondeckis, ir pridūrė: - Tačiau į žodį „geras“ telpa daugybė sąvokų.“

 

Ir iš tikrųjų, V. Laurušas, vadovaudamas Nacionaliniam operos ir baleto teatrui (1963-1975), Lietuvos kompozitorių sąjungai (1971-1983) bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijai (1983-1994), nuveikė daug reikšmingų darbų. Su jo vadovavimu LNOBT siejami geri pastatymai, gausiai rodyti lietuviški veikalai, pastatyti nauji teatro rūmai. Kaip kompozitorių sąjungos pirmininkas, V. Laurušas sudarė puikias sąlygas kompozitoriams kurti, savo diplomatija mokėjęs apeiti to meto suvaržymus. Dvi kadencijas rektoriaudamas Lietuvos muzikos akademijoje, pradėjo studijų reformas, buvo sumanęs statyti naujus muzikos akademijos rūmus, o Nepriklausomybės metais netgi fiziškai kovojo su sovietų karininkais, norėjusiais įsigauti į akademiją. V. Laurušo nuveiktų darbų sąrašas Lietuvos muzikams ir kultūrai begalinis. O svarbiausia, visa tai - be jokios asmeninės naudos, tik kitų labui.

 

80-mečio V. Laurušo jubiliejaus proga Muzikos akademijoje vykęs vakaras jau trečiasis. Pirmajame, įvykusiame Taikomosios dailės muziejuje, pristatyta Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knyga „Vytautas Laurušas: gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos“, taip pat atlikti trys kūriniai. Antrajame - Šv. Kotrynos bažnyčioje - žymus violončelininkas Davidas Geringas ir Donato Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras atliko „Maldų simfoniją“ bei Concerto da camera septynioms violončelėms - kūrinius, sukurtus per pastaruosius dešimt metų. Na, o trečiajame jubiliejiniame vakare atsiskleidė visapusiška V. Laurušo asmenybė. Draugai ir kolegos įvardijo jau žinomus ir naujus, negirdėtus faktus, džiaugėsi jo, kaip vadovo, nuveiktais darbais. Tačiau, žinoma, pagrindiniu vakaro akcentu tapo skambėjusi muzika.

 

„Šiandien Vytautas Laurušas jau ne rektorius, ne direktorius, ne pirmininkas, bet kompozitorius“, - knygoje rašė D. Katkus. Tai liudija ne tik atsidavimas vien kompozicijai, bet ir per pastarąjį dešimtmetį itin suaktyvėjusi kompozitoriaus kūryba, kūrinių užsakymai, įrašų leidyba. Tai vienas tų kompozitorių, kurio kūrinius jau nuo pat studijų baigimo atlieka geriausi muzikai, dažnai tapę artimais bičiuliais. Turbūt ne tik pati muzika, bet ir nuolatinis bendradarbiavimas su atlikėjais, geranoriškumas lemia jo kūrinių pomėgį.

 

Kone visapusišką vaizdą apie V. Laurušo kūrybą, jos evoliuciją galėjome susidaryti gegužės 8 dienos koncerte Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje. Skambėjusių kompozicijų sukūrimo laikotarpis labai ilgas - nuo 1959 iki 2007. Savo kūrybos kelią pradėjęs tautinio romantizmo stiliumi (pavyzdžiui, ciklas „Bangos“, Eduardo Mieželaičio žodžiai, 1960), vėliau kūrybą grindė XX a. stilistikos tendencijomis - naudodamasis aleatorikos, sonoristikos, dodekafonijos ar serializmo principais. Pastarojo pagrindu sukurtos „Spalvų polifonijos“ (1993) ištraukas („Mėlynasis“, „Žaliasis“ ir „Geltonasis“ preliudas ir fuga) girdėjome ir koncerte, jas atliko pirma šio kūrinio interpretuotoja pianistė Birutė Vainiūnaitė.

 

Turbūt neatsitiktinai didesnę koncerto dalį užėmė vokalinė V. Laurušo kūryba. Žmogaus balsas - vienas mėgstamiausių kompozitoriaus instrumentų. Balso traktavimas kompozitoriaus kūrybos raidoje itin keitėsi: pradėjus nuo kiek romantiško peizažo, poetikos akcentavimo, jau nuo 1969 m. parašyto „Nakties balsų“ opuso girdime naujas, netradicines paieškas, sudėtingą muzikinę kalbą. Vis dėlto vienas bendras bruožas V. Laurušo vokalinius kūrinius lydėjo nuo pat pradžių: glaudus muzikos ir teksto ryšys. Pastarąjį teiginį pagrindžia paties Dmitrijaus Šoštakovičiaus 1962 m. pasakyti komplimentai: „Manau, kad cikle „Bangos“ pasiekta ta muzikos ir žodžių sintezė, kuria pasižymi tikras muzikinio meno kūrinys.“ Šį kūrinį jubiliejiniame koncerte atliko dažnas V. Laurušo kūrinių propaguotojas tenoras Algirdas Janutas, akomponuojant Gražinai Zalatorienei.

 

Įtaigiai nuskambėjo ir „Trys romansai“ (Alfonso Maldonio žodžiai, 1975), atliekami buvusios Irenos Laurušienės studentės Julijos Stupnianek. Beje, dainininkės dovana kompozitoriui - netikėtai sudainuotas romansas „Pražydėjo“ (1959) - kūrinys, esantis ne vieno Lietuvos dainininko repertuare.

 

Vakaro akcentas - koncerto pabaigoje skambėjusi chorinė muzika, atliekama Povilo Gylio vadovaujamo choro „Vilnius“. Turėjome progą dar kartą išgirsti vieną populiariausių V. Laurušo kūrinių, jau minėtuosius „Nakties balsus“, taip pat liaudies žodžiais paremtą dainą „Liaupsės saulei“ (1989), „Pirčiupio motiną“ (Justino Marcinkevičiaus žodžiai, 1956). Paskutinis kūrinys - choras iš operos „Paklydę paukščiai“ (1967) - savo ilgesingumu ir tėkme paveikė ne vieną klausytoją. Šis kūrinys netiesiogiai suteikė viltį: gal išvys dienos šviesą nors viena iš V. Laurušo kūrybos planuose esančių operų? Tiek „Mindaugas“, tiek kita nauja opera paties kompozitoriaus sugalvotu siužetu apie mirusių vėles jau spėjo sulaukti menininkų paskatinimų.

 

Ypatingo kūrybinio aktyvumo, besitęsiančio jau daugiau nei dešimtmetį, dar vienas įrodymas - jubiliejiniame koncerte nuskambėjęs Concertino dviem fortepijonams ir perkusijai (2007), jį atliko Veronika Vitaitė, Aleksandra Žvirblytė ir Paulius Andersson. Šis kūrinys dvelkė jaunatviška ekspresija, veržlumu - bruožais, lydinčiais V. Laurušo kūrybą. Emocionalumas, kontrastai, dramatizmas, atskleidžiantis kūrinio mintį bei prasmę, yra svarbiausias kompozitoriaus tikslas. „Muzikinis kūrinys - tarsi knyga“, - teigia V. Laurušas. Ir iš tikrųjų, besiklausydami jo kūrinių, visuomet rasime kažką, kas mus ves ir nepaleis iki kūrinio pabaigos, neleis nuobodžiauti, bet skatins gilintis į esmę. „Esate XX amžiaus lietuvių kompozitorių klasikas“, - tarė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius Eduardas Gabnys.

 

Tikimės, kad kūrybinė sėkmė, produktyvumas V. Laurušo dar ilgai neapleis, o visų salėje atlikėjų ir žiūrovų sudainuota „Ilgiausių metų“ taps dar didesniu paskatinimu.



„7 meno dienos“ Nr.19 (895), 2010-05-14

Versija spausdinimui

Komentarai

Koncerto lankytojas, 2010-05-18 22:12

ar tik ne per daug patosiska?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti