Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vytautė Markeliūnienė : Atjaunėju, kai bendrauju su jaunais (2)
Kompozitoriaus Stasio Vainiūno šimtmečiui artėjant
Laura Kaščiukaitė: Premjera virto repeticija (22)
Nauja Algirdo Martinaičio opera „Pasaulio dangoraižis“
Šiandien - Tarptautinė teatro diena
Skirmantas Valiulis: Meninio vaizdo tiesa (4)
In memoriam Michailas Raškovskis (1959-2009)
Živilė Pipinytė: Stoikas Eastwoodas (1)
Nauji filmai: „Gran Torino“
Vidas Poškus: Realybė ir fikcija
Paroda „Sudrumsta tikrovė“ senamiesčio menininkų galerijoje
Aušrinė Jurgelionytė: Ieškant kūrybinių alternatyvų (3)
Pokalbis su projekto „Mokslo laikrodis“ Saulėtekio alėjoje autoriais
Daiva Šabasevičienė: Bitė Maja skraido po pasaulį
Vitalijaus Mazūro spektakliui - ketvirtis amžiaus
Jonas Ūbis: Proto miegas (2)
Krėsle prie televizoriaus
Pokalbis su tapytoja Egle Ridikaite

Kęstutis Šapoka

KĘSTUTIS ŠAPOKA: Pradėsiu nuo tavo „Autoportreto“, kuriame pavaizduota menkai papuošta Kalėdų eglutė tuščiame tipiniame bute. Kodėl šį kūrinį pavadinai autoportretu?

 

EGLĖ RIDIKAITĖ: Daug kas klausdavo - tai kada nutapysi savo autoportretą? „Kam puošti eglutę, juk ir taip ji jau yra“ - kažkur seniai girdėta frazė (malonus juokelis). Be to, man tas medis - būtent eglė, iš tikrųjų labai gražus. Ir pas mus namie jau ketvirti metai ji būna tokia graži ir didelė (sūnaus Sauliuko dėka). Šiuo darbu pasibaigė „Persekiojančių vaizdų ciklas“. Taip man susivedė - aš, eglutė ir namai. Tokiu būdu patekau į paveikslą.

 

Menkai papuošta? Man atrodė, kad jinai labai papuošta. Tikrai, vakar vėl pamačiau, kad gal ir mažoka eglutė, tik keturi žaisliukai. Bet jau taip yra, nieko nepakeisi. Vėl ta „skurdžioji“ estetika. Pilkoji lietuvybė...

 

K. Š.: Viename straipsnyje apie tavo tapybą Laima Kreivytė lyg juokais paminėjo Karlą Marxą. Kita vertus, beveik visą tavo kūrybą sujungia „buitinis“ leitmotyvas ir savotiška „skurdžioji estetika“. Ar čia esama kiek nors „kairuoliškų“ intencijų, ar šie tavo tapybos turinio ir formos bruožai susiję tik su psichologiniais, subjektyviais, asmeniškais lygmenimis? O gal dar su kokiais nors?

 

E. R.: Pirmieji buitiniai leitmotyvai atsirado darbų cikle „Žiedų 50“ 2000 metais. Mes persikėlėm gyventi į sodą, atsibodo visur nuomotis, be to, nelabai buvo už ką. Reikėjo nupiešti planą daugeliui draugų, kad žinotų, kaip mus rasti. Sugalvojau visa tai pavaizduoti taip, kaip išsiuvinėtuose, virtuvėje kabančiuose močiučių paveiksluose.

 

Niekad prieš tai buities nebuvo, nes atrodė, kad tai tikrai banalu. Gal ieškojau atspirties taškų naujai savo kūrybai... Tai turėjo būti planai - planas, kaip nuvažiuoti iki sodo, virtuvės vaizdas iš priekio, miegamasis iš viršaus, židinys ir krosnis iš priekio, autobusų tvarkaraštis - kada jie važiuoja į sodą. Bet nepadariau - gaila.

 

Prie buities vėl grįžau, kai ir pati iš tikrųjų prie jos prisiliečiau, į ją panirau atsiradus sūnui Sauliukui. Aš ir buitis - kuri kurią nugalės? Teko su ja susidraugauti.

 

Po to ir vėl kažkoks naujas etapas - buitis tapo atspirties tašku, tik kitaip. Visuose darbuose ieškau sąsajų su savimi, savo gyvenimu. Kažkokio susilietimo su tikrove. O kartais kaip tik norisi nuo jos pabėgti. „Skurdžioji“ estetika man patinka, manau, ir aš jai patinku (juokauju).

 

Man apskritai patinka didelės ir tuščios, apleistos erdvės. Oras ir drobė turi kvėpuoti. O baltos, ypač baltos drobės visada „bijojau“. Nors truputėlį susitepė - juo geriau. Galima toliau dirbti... Gal kad užaugę tarp tokių skurdžių spalvų... Net spalvoti pieštukai - neryškių spalvų. Nespalvotas televizorius. Vienu metu buvo vien šviesiai oranžiniai žaislai. Visi vienodos spalvos, skyrėsi tik forma.

 

Pirmą kartą, kai gavau dovanų 36 spalvų flomasterius (brolis parvežė iš Paryžiaus), man buvo gal 14 metų. Tos spalvos buvo jau tokios gražios, tiek jų daug. Aš su jais taip nieko ir nenupiešiau, jie sudžiūvo.

 

Kai dabar savo vaikui rodau senąją animaciją, ji, pasirodo, yra spalvota. Nustembu, atrodo visai kitas filmukas. Kaip viską keičia spalvos.

 

K. Š.: Gal galėtum pakomentuoti ir kitus parodos „Vartuose“ kūrinius?

 

E. R.: Kilimėliai-portretai. Iš tikrųjų tai vienas „dekutis“. Dabar man jis labai gražus. Gal prieš daugelį metų būčiau pavadinusi jį baisiu ir beskoniu, kaip ir daug ką. Pirmieji „dekučiai“ buvo darbe „Susimetę“ ankstesnėje parodoje (mėlynas ir raudonas). O šis „dekutis“ iš tikrųjų yra Aistės Kirvelytės, iš Maironio 3 fabriko-dirbtuvės. Jai išsikrausčius jis atkeliavo pas mane ir tada aš jį „pamilau“. Ir šie du darbai skirti Aistei, tik niekas apie tai nežino, net pati Aistė.

 

Visada galvodavau - kuri pusė yra geroji, o kuri blogoji (nebūtinai šito „dekučio“), kur priekis, o kur užpakalis? Taip ir nežinau! Bet iš abiejų pusių žiūri kačiukai. O kodėl kilimėlis negali turėti portreto? Jeigu darbas vaizduoja jį (kilimėlį), tai jau ir yra portretas. O data darbe - portreto nutapymo data.

„Laukimas“. Šis darbas yra naujausias. Tai vienas iš darbų apie praeitį - atkurtą laiką. Tai, ko nebėra, bet tu atsimeni, bandai atkurti ne tik vaizdą, bet gal ir jausmą. Seniai norėjau padaryti darbus, skirtus savo vaikystės meilės miestui. Gal ne konkrečiai pačiam miestui, o greičiau tam laikui, tiems žmonėms (kai paliečiamos tokios temos, gali būti banalu). Tik gal dabar man atsirado būdas kaip tai padaryti. Pirmas „laukimas“ buvo pernai rodytas „Vartų“ parodoje, kuruotoje Neringos Černiauskaitės. Išdrįsau jį vieną rodyti, nors žinojau, kad dar turės būti keletas darbų.

 

Tai atkurta senelių virtuvės dalis. Radijo taškas ant vaistinėlės-spintelės (autentiško dydžio), aukštyje, kuriame ji maždaug ir kabojo. Ir stalo kampas, prie kurio visad sėdėdavo seneliai ir laukdavo atvažiuojant mūsų, anūkų, klausydamiesi radijo taško. Lubos ir siena, t.y. paveikslas taip turi būti pakabintas, kad lubų ir sienos susikirtimo linija būtų tame pačiame aukštyje, kaip ir natūroje. Šitas parodoje kabantis darbas yra tęsinys. Abu darbai yra vienodo dydžio ir turėtų kaboti kartu.

 

Šviesa tarp arba pro užuolaidas. Užuolaidos atkurtos, nes dar radau suplyšusį jų gabalėlį. Dažnai tekdavo į jas žiūrėti. Kaip keista - tuo metu man jos buvo negražios. Dabar pasenau - pagražėjo, netgi spalvos pasidarė gražios, „skoningos“.

 

K. Š.: Kaip apibūdintum savo stilių? Koks Tavo santykis su tautinės tapybos mokyklos -


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru