XIX amžiaus Lietuvoje buvęs nacionalinio sąjūdžio ideologu ir įkvėpėju, V. Kudirka ėjo visuomenės švietimo ir laisvos minties gynimo keliu, skiepydamas socialinės gerovės, harmonijos, tiesos ir šviesos idėjas. Pastarosios savaip atsispindi operoje „Pasaulio dangoraižis“, kuri, anot kompozitoriaus, yra viena V. Kudirkos kūrybos interpretacijų. Tereikia įsiklausyti į muziką, skatinančią nauju žvilgsniu pažvelgti į V. Kudirkos idėjas ir darbus; į žodžius, vedančius Šviesos ir Tiesos link, kad ir koks sunkus ir varginantis būtų šis atsidavimas.

Bene stipriausia šios operos (kaip sintetinio žanro) dalis, manau, buvo muzika - atskleidžianti įvairialypius veikėjų charakterius ir vidines būsenas, it veidrodis atspindinti menkiausius jų kūno ar sielos pakitimus, pavyzdžiui, drąsų, žaismingą, liūdną ir pavargusį Baltajį daktarą Vincą Kudirką (Audrius Rubežius) ar ne vienos moters paveikslą įkūnijančią Valeriją (Asta Krikščiūnaitė). A. Martinaitis, kurdamas operai muziką, yra ištikimas savo stilistiniam braižui: neretai balansuojama tarp profesionaliosios ir mėgėjiškos, skoningos ir kičinės muzikos ribos. O ir intertekstinius ryšius bei operavimą jau pripažintomis garsinėmis medžiagomis, itin būdingus A. Martinaičiui ir Vidmantui Bartuliui, klausytojo profesionalo ausis galėjo nesunkiai atpažinti. Tai lietuvių liaudies harmonizuotą dainą primenanti melodija, romantinei saloninei muzikai būdinga stilistika, aliuzija į W.A. Mozarto muziką, L. Beethoveno IX simfonijos finalo ir dabartinio ES himno („Odės džiaugsmui“) melodija, žinoma, modifikuotu pavidalu, ir skaidri, a cappella atliekama sakralinio atspalvio giesmė.

Kalbant apie pagrindinių vaidmenų atlikėjus (A. Rubežių, A. Krikščiūnaitę, Algirdą Janutą, Igną Misiūrą, Rafailą Karpį, Giedrių Žalį, Andrių Apinį), reikia pasakyti, kad jiems ne visada pavykdavo susitvarkyti su patikėta užduotimi ir įgyvendinti visus muzikinius užmojus. Būta nesutapimų ir su ypatingą reikšmę operoje įgijusiu orkestru (Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko), ir su aukščiausiame miesto dangoraižyje gyvenusias mirusiųjų vėles įkūnijusiais choristais (kamerinis choras „Brevis“, meno vadovas Gintautas Venislovas). „Pasaulio dangoraižyje“ choras yra reikšmingas veikėjas, ne komentuojantis ar iš šalies stebintis operos vyksmus, bet intensyviai juose dalyvaujantis. Savo ruožtu orkestras - visavertis operos dalyvis - tarsi kompensuoja ir užpildo bene visas muzikines operos spragas: tarsi „tiesia ranką“ vokalistams, pridengdamas smulkius jų atlikimo trūkumus.

Nepaisant to, premjeros drabužiu apvilkta opera labiau panėšėjo į vos trečią repeticiją. Stebina ir kartu liūdina, kai pagarbos verti atlikėjai pateikia kūrinį neatplėšdami akių nuo partitūros! Kas lėmė tokį premjerinį atlikimą (trumpas operos pastatymo terminas, per vėlai pateikta partitūra, repeticijų trūkumas etc.), lieka tik spėlioti. Tačiau tai nekvepia kokybe. Ką jau kalbėti apie pagarbą - ir pačiam sau - kūrėjui, atlikėjui, ir nuolatiniam vertintojui - klausytojui, net ir sunkmečiu besitikinčiam subtiliai ir skoningai atliekamo meno.

Deja, visą vakarą nepaliovė kamavęs retorinis klausimas - „koks yra režisieriaus įnašas į „Pasaulio dangoraižio“ pastatymą?“ Regis, Jonas Vaitkus, kuriam patikėta režisuoti operą, buvo prievartaujamas paskubomis išgauti maksimalų rezultatą, atitinkantį šio sceninio muzikinio veikalo turinį. Tačiau ypatingo savo talento J. Vaitkus, daugybės spektaklių, rodytų Lietuvoje ir tarptautiniuose festivaliuose užsienyje bei pelniusių jam ne vieną premiją, neatskleidė. Ir solistai, ir choras buvo itin statiški. Galbūt tai vienas atsakymų į klausimą, kodėl stigo įtaigaus atlikimo - nėra solistų laisvės ir artistiškumo, taip reikalingo operai, ne veltui R. Wagnerio vadintai muzikine drama. Tik kūrinio pabaigoje regėjome keistai ironišką paveikslą: pasaulio dangoraižio viršutiniame aukšte sklindant sarkastiškam juokui šoka išlaisvintos šmėklos. Tai tarsi patvirtina vėliau skambanti sakralinė giesmė - lyg vėlių išėjimas į aną pasaulį. Rodos, neįtikėtina, kad režisierius vos tiek tepasiūlė...

Po premjeros vaikštai suglumęs ir kartkartėmis jautiesi kaip tas ligonis, nežinantis, kokį gydymą pasirinkti - kūno ar sielos. Suvoki, kad atlikimo iš partitūrų neturėtų būti, bet kaip tik tai ką tik regėjai. Suvoki, kad šiame pastatyme režisūros itin stigo, bet...

Užplūsta gilus liūdesys, kai nauja lietuvių šiuolaikinė opera pateikima jei ne atmestinai, tai gana paviršutiniškai. Ir staiga iš atminties iškyla paties kompozitoriaus kažkada ištarti žodžiai, jog kūrinys yra rašomas dėl tam tikros naudos ir kūryba nėra vien tik meninio idealo produktas. Ar tik taip neatsitiko šiuo atveju?

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.12 (841), 2009-03-27