Pastaruoju metu neteko girdėti nė vieno jo naujo kūrinio, kuris būtų bent kiek paliestas rutinos. Taip, tam tikros intonacijos, „techniniai sprendimai“ gali būti jau girdėti ankstesniuose kompozitoriaus kūriniuose, bet nebūna taip, kad šio autoriaus kūrinys klausytoją paliktų abejingą ir verstų nuobodžiauti. Ypač kažkokio jaudinamo paveikumo kupini man pasirodė du paskutiniai B. Kutavičiaus kūriniai - kamerinės „Penkios Sigito miniatiūros“, kurių premjera spalį nuskambėjo minėtoje „Gaidoje“, ir muzika C.T. Dreyerio kino juostai ,,Žanos d'Ark aistra“, kurią Nacionaliniame operos ir baleto teatre atliko Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Abu kūrinius jungia labai asmeniškas, galbūt ne per stipru bus pasakyti - kartais net sukrečiančiai atviras kompozitoriaus „kalbėjimas“. Žinoma, „Žanos d'Ark aistroje“ muzika nėra pirmaeilis komponentas, jis labai svarbus, bet ne svarbiausias. „Garso takelį“ nebyliajai juostai kompozitorius pasakoja kūręs daugiau nei metus ir susidūręs su specifiniais techniniais keblumais, būdingais tokio tipo projektams: ,,Pagauti muzikos charakterį, ritmą, nuotaikas, sulydyti į visumą, neužmušti muzikos garsais vaizdo, neprarasti sinchroniškumo - tai buvo didelė problema.“ Kino šedevras jau egzistavo, tad ir be muzikos C.T. Dreyerio filmas šio statuso neprarastų, nors, suprantama, būtų gerokai sunkiau „valgomas“. Jokia naujiena, kad muzika gali suteikti dar vieną planą veiksmui, nuspalvinti jį tam tikra spalva arba tiesiog paryškinti. Stebėdama „Žanos D'Ark aistrą“ mėginau kaip muzikologė susitelkti į muziką, ką joje girdžiu, kaip ji atliekama, bet šios pastangos atskirti garsą nuo viso kito buvo bergždžios, nes akys krypo į ekraną, o mintys sekė pasakojamą istoriją. Betgi tai didelis pliusas - vadinasi, muzika tobulai derėjo, o autorius, suvokęs savo kuklų ir kartu tikslumo reikalaujantį „taperio“ vaidmenį, nemėgino jam priešintis. Muziką pradėjau „girdėti“ lemtingose vietose, kur ji, panašiai kaip operoje leitmotyvai, tarsi įgarsindavo veikėjų emocijas ar mintis. O ypač netikėtomis muzikinėmis spalvomis ir laiko „valdymu“ sužavėjo (akivaizdu, ne mane vieną) kulminacinės vietos. Prieš Orleano mergelės sudeginimą šiaip gan lėtai besiplėtojęs veiksmas staiga labai suintensyvėja - greiti dialogai, besikeičiantys kadrai. Tuo tarpu B. Kutavičius, priešingai, iki tol muzikinę eigą skaidęs nedideliais motyvais, vaizdinį „mirguliavimą“ tarsi suvienija apibendrinančia į orkestrinį audinį įvesta monodinio grigališkojo choralo (berods) giesme, kuri dar ir visa suasmenina netikėtai suskambėjusiu žmogaus balsu. Taip kompozitorius išryškina (o gal sukuria?) tikrąją veiksmo prasmę - aukos prasmę.

Ir tolesnė, žengimo į ešafotą scena - netikėtai išgirstame jau mišraus choro dainavimo (taigi, labiau apibendrinančio pobūdžio) praturtintą vagneriškai ar maleriškai „sublimuotą“ spalvą, mano galva, šiaip nebūdingą B. Kutavičiui, bet čia tobulai tikusią. Fantastiškai įgarsintas Orleano mergelės sudeginimas - prisipažinsiu, negalėčiau pasakyti, ką konkrečiai griežė orkestras, bet vaizdo ir muzikos susiliejimas buvo tobulas. Įdomus pasirodė muzikinio epilogo sumanymas: filmas baigėsi, o muzika tebeskambėjo, tarsi kviesdama dar pabūti toje atmosferoje. Dalis publikos, kaip įprasta kine prasidėjus titrams, ėmė lyg ir bruzdėti, bet greitai susiprato, kad dar ne pabaiga.

Verta keliais žodžiais paminėti ir puikųjį filmą. 1928 m. sukurta dabar kino šedevru tituluojama C.T. Dreyerio ,,Žanos d'Ark aistra“ anuomet buvo uždrausta, o kino juosta, kaip rašoma „Scanoramos“ informacijoje, klastota ir deginta. Originali filmo kopija buvo rasta tik po daugiau nei penkiasdešimties metų... Oslo psichiatrinėje klinikoje. Kadangi nesu kino žinovė, galiu tik spėti, kad tragišką filmo likimą lėmė ne tik tema (nors žvelgdama dabarties akimis nesuprantu, kas toje temoje buvo „tokio“: ar žmogaus sudeginimas ant laužo?), bet ir, matyt, visiškai neįprasta tiems laikams vaizdinė raiška: dėmesys sutelktas į stambiais planais filmuojamus veidus, ypač Marios Falconetti vaidinamos Žanos D'Ark, filmo eiga gana lėta, kamera fiksuoja smulkiausius veido išraiškos pasikeitimus, „akis bado“ psichologizmas ir pan. Savo estetika filmas labai šiuolaikiškas. Net vizualiai C.T. Dreyerio sukurtas trumpaplaukės ir kelnėtos Žanos D'Ark tipažas atitinka dažnos šiuolaikinės intelektualės įvaizdį...

Tuo įdomiau šį filmą palyginti su 1927 m. sukurtu F. Lango „Metropoliu“, kaip minėjau, sostinėje demonstruotu savaitę iki „Žanos D'Ark“ festivalyje „Gaida“ su taip pat gyvai atliekama Prancūzijoje gyvenančio kompozitoriaus M. Matalono muzika. „Metropolis“ yra ryškus savo laiko kūrinys, vienas įspūdingiausių vokiško ekspresionizmo pavyzdžių. Kitaip nei nuosekliai psichologiškai motyvuotoje istorinio siužeto ir realistinio scenovaizdžio „Žanos D'Ark aistroje“ (scenarijus parašytas remiantis Žanos teismo įrašais), futuristinio „Metropolio“ scenarijus (jo autorė – tuometinė F. Lango žmona Thea von Harbou), žiūrint mūsų dienų akimis, - tai kažkas tarp anų laikų industrinės pasakos ir savotiškų neobiblinių kliedesių. (Filmo veiksmas vyksta 2026 metais, jame nagrinėjama anuometinei fantastikai būdinga tema - prabangoje ir pramogose paskendusių kapitalistų ir kone sugyvulėjusių darbininkų klasės socialinių santykių krizė.) Bet žiūrėdama šį filmą prisiminiau mūsų modernizmo klasiko Vytauto Bacevičiaus nepastatytos operos „Vaidilutė“ (1929) libretą, savo fantasmagoriškumu, kartais ypač keistai jungiant būdingus industrinės visuomenės gyvenimo vingius ir patriotinius, į tautos praeitį apeliuojančius motyvus, puikiausiai pritampantį prie laikotarpio dvasios... Greta tikrai įspūdingų, vizionieriškų „Metropolio“ vaizdinių sprendimų, pavyzdžiui, kone apokaliptinės scenos, kur herojaus vizijose Molocho ugninė burna ryja darbininkus, ypač įdomu į filmą žvelgti kaip į to laiko mąstymo ženklą ir savotišką pranašą. Sakykime, žiūrėdama į nuolat susirūpinusio, liūdno veido su charakteringai pajuodintais antakiais miesto vadovą (aktorius Alfredas Abelis), vis svarsčiau, ar sąmoningai buvo parinktas būtent žydų kilmės aktorius „didžiausio“ kapitalisto vaidmeniui. Kadangi filme naudojama labai nemažai aliuzijų į Bibliją, o išprotėjusio, pikta sėjančio mokslininko (Rudolfas Klein-Rogge) namų duris puošė penkiakampė žvaigždė, padariau išvadą, kad filme atgarsį rado tuo metu ir masių, ir intelektualų vaizduotę kai tinusios spekuliacijos žydų ir semitizmo temomis. Kita vertus, įspūdingas masinių scenų vizualinis ritmiškumas - kryptingai judančios beveidžių darbininkų gretos - nori nenori priminė po 1933 m. jau realiame gyvenime Vokietijoje rengtų eisenų ritmingą piešinį, ir pan. Įdomu, kad 1933 m. emigravęs iš Vokietijos (ir galiausiai atsidūręs Holivude, kur tapo vienu iš film noir pradininkų), o prieš tai išsiskyręs su Berlyne likusia T. von Harbou, F. Langas vėliau šio jų bendro darbo atsižadėjo...

M. Matalono muzika „Metropoliui“ skiriasi nuo B. Kutavičiaus muzikos „Žanai D'Ark“ panašiai kaip ir abu filmai. M. Matalono muzikoje nėra tiek „asmeninio kalbėjimo“, taip aiškiai parodytų savo jausmų ir empatijos filmo herojams kaip B. Kutavičiaus partitūroje. M. Matalono muzika, nors autorius užaugo saulėtoje Brazilijoje, toli gražu ne tokia jausminga, čia naudojama nemažai elektroninių garsų (ne veltui vienas iš projekto partnerių yra Prancūzijos akustinių ir muzikinių tyrimų institutas IRCAM). Garso takelis pasižymi spalvų ir niuansų įvairove, kurią tobulai išryškino puikus prancūzų šiuolaikinės muzikos ansamblis „Court-Circuit“, gebėjęs prabilti ir moderniuoju žodynu, ir džiazo spalvomis (dirigavo pats autorius). Bet ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras B. Kutavičiaus muziką, atliko, sakyčiau, tobulai. Matyt, gerai, kai atlikėjai interpretuoja savo krašto autoriaus muziką, kai kalba „viena kalba“.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.42 (871), 2009-11-20