Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Edmundas Gedgaudas: Piligrimystė(2)
Radosław Okulicz-Kozaryn. Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių. Vilnius: „Versus aureus“, 2009 m., 296 p.
Algirdas Jonas Ambrazas : Jubiliejus tęsiasi (1)
Juozo Gruodžio 125-osioms gimimo metinėms
Sigita Ivaškaitė : Laimingi mirę
Friedricho Schillerio „Klasta ir meilė“ Kauno dramos teatre
Skirmantas Valiulis: Aukso amžius
Domanto Vildžiūno filmas „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989-1993“
Živilė Pipinytė: Kas naikina vaizduotę (1)
Nauji filmai: Terry Gilliamo „Daktaro Parnaso fantazariumas“
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Nė vienos dienos be linijos (1)
Gederto Eliasso paroda Frenkelio viloje Šiauliuose
Trumpas vadovas po „Žiemos ekranus“
Krėsle prie televizoriaus
Anonsas
Edukacija
Menotyrininką Viktorą Liutkų kalbina Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Prie Vilniaus dailės akademijos atsidarė naujas padalinys - Dizaino inovacijų centras, įsikūręs rekonstruotose buvusios „Tiesos“ spaustuvės patalpose. Ilgokai vegetavęs pastatas, dabar vadinamas „Titaniku“ (pavadinimą išrinko studentai) turi nemažas (700 kv. m) ekspozicines erdves, išsidėsčiusias dviejuose aukštuose. Parodinėms salėms vadovauja VDA muziejaus direktorius, žinomas ir patyręs menotyrininkas Viktoras Liutkus. Kalbiname jį apie naujų erdvių ateitį ir atidarymo proga parengtą parodą „Nuo 1793 iki 2009“.

 

Pirmiausia sveikinu su naujų ekspozicinių erdvių atsiradimu. Mažučiam Lietuvos meno laukui naujas žaidėjas tik į naudą. Ar „Titaniko“ ekspozicines sales galima vadinti galerija? Ir kokia šių erdvių panaudojimo vizija dabar?

 

Tai ne galerija ir ne muziejus. Po penkerių metų galėsime erdves pavadinti VDA muziejaus dalimi. Kol kas šios erdvės bus naudojamos parodoms ir edukacijai, įvairiems kultūros ir meno renginiams, pedagoginiams tikslams, pavyzdžiui, akademijos bakalaurų ir magistrantų diplominių darbų gynimams. Tačiau didelis laimėjimas muziejui yra tai, kad šalia ekspozicinių salių yra įrengtos šiuolaikiškos akademijos auklėtinių kūrinių saugyklos. Iki šiol muziejaus sukauptiems kūriniams saugoti sąlygos buvo apgailėtinos. Rinkinyje yra daugiau kaip 19 tūkst. įvairiausių saugojimo vienetų - nuo videomeno ir fotomeno laikmenų iki tapybos, grafikos, tekstilės ir kt. sričių darbų, architektūros brėžinių ir pan.


Iš esmės saugyklos veiks kaip didelė edukacinė knyga su tikromis iliustracijomis kūrinių, kurių nei geros kokybės reprodukcijų neįmanoma rasti, nei kur kitur apžiūrėti.

 

Būtent. Tai labai svarbu, nes parodyti yra ką. Dėstytojai per paskaitas galės atsivesti į saugyklas studentus ir demonstruoti originalus. Ir ateityje neplanuojame daryti nuolatinės ekspozicijos. Ji greitai „išsisemtų“, taptų nebeįdomi lankytojams. Norisi gyvo parodinio vyksmo, naujų meno kampų.


Dabar veikiančia paroda „Nuo 1793 iki 2009“, kaip galima numanyti, siekėte pristatyti Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinio dalį. Matyt, ilgai užtruko parengti tokią parodą?


Ne. Kai tik pradėjau raustis po VDA muziejaus kartoteką ir darbus, greitai susiformavo būsimos parodos idėja, atitinkama ekspozicinė struktūra. Viską pasisekė įvykdyti per labai trumpą laiką, nepaisant trikdžių - iki pat atidarymo dienos dar vyko pastato rekonstrukcijos darbai. Lakstėme ir dirbome su man talkinusiu prorektoriumi Arvydu Šalteniu kaip pasiutę. Inauguracinės parodos idėja - nuo rinkinio ištakų, seniausių dailės pavyzdžių iki šių dienų meno, absolventų kūrybos, taip po truputį segmentais atspindint muziejaus rinkinio pobūdį. Ekspozicija dar papildyta menininkų ar jų šeimų dovanotais kūriniais, keliolika darbų teko skolintis.


Parodoje nėra nė vieno šiuo metu VDA dėstančio autoriaus kūrinio - kad nebūtų bereikalingų priekaištų.


Kuo ypatingas akademijos muziejaus rinkinys ir kaip formavosi ekspozicijos visuma?

 

Rinkinys formavosi labai įvairiomis aplinkybėmis. Ekspozicijoje yra nemažai buvusių svarbių akademijai dėstytojų darbų, jų mokinių kūrinių, dovanotų darbų, mokomosios medžiagos, pasakojančios apie pedagoginius principus, ir kitų unikalių eksponatų. Kaip žinoma, rinkinys kasmet tradiciškai papildomas geriausiais diplominiais studentų darbais. Turime daug dabar labai žymių menininkų diplominių darbų. Dalį darbų parodai reikėjo ir pasiskolinti, nes yra „kiaurymių“ rinkinyje, mat jis kauptas ne nuosekliai. Pavyzdžiui, eksponuojame labai įdomų Vlado Drėmos tapybos darbą „Kunigo Pranciškaus Bieliausko portretas“ (1936), jį skolinomės iš Valkininkų klebonijos. Drėma ekspozicijoje patenka į „lenkišką“ segmentą, lenkų laikais jis baigė grafikos specialybę Vilniaus Stepono Batoro universiteto dailės skyriuje, taip pat eksponuojame iš muziejaus rinkinio ir vieną jo grafikos kūrinį. Šalia pastarojo kabo V. Kairiūkščio, Drėmos piešimo mokytojo Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje, kubistinis tapybos darbas. Jį skolinomės iš privačios kolekcijos. Keliolika darbų, atspindinčių Kauno meno mokyklos auklėtinių ir pedagogų - S. Ušinsko, V. Petravičiaus, V. Kasiulio, P. Kalpoko, J. Mackevičiaus ir kt. - kūrybą, maloniai paskolino kaunietis dailininkas Z. Varnauskas. Muziejus turi mūsų tapybos klasikų V. Vizgirdos ir A. Gudaičio darbų, greta jų kabo jų mokytojo, Kauno meno mokyklos įkūrėjo J. Vienožinskio paveikslas, pasiskolintas iš Lietuvos dailės muziejaus. Taip ekspozicijos segmentai ir susiderino.


Ekspozicijoje galima atskirti svarbiausius etapus, regis, rinkinys gana nuosekliai atspindi istoriją.

Muziejaus rinkinyje istorinių tarpų natūraliai atsirasdavo. Buvo laikų, kai niekam per daug ir nerūpėjo rinkinį kaupti, formuoti pagal tam tikras kryptis ir principus. Suprantama, dominuoja pokario dailė, sovietinio atšilimo metų auklėtinių kūriniai, yra ką vertinga pasirinkti ir iš pastarųjų dviejų dešimtmečių Nepriklausomybės laikotarpio. Svarbia ekspozicijos dalimi yra muziejui dovanoti jos buvusių auklėtinių kūriniai. Muziejus turi tikrai neeilinį A. Švėgždos darbų rinkinį, puikią kolekciją galima sudaryti iš A. Puipos grafikos darbų. O koks šiuolaikiškas kūrinys yra jau mirusios išeivijos dailininkės Elenos Gaputytės dovanota instaliacija! Ekspozicijoje rodome ir tai, ką akademija savo laiku yra įsigijusi pedagoginiams tikslams, kaip mokomąją medžiagą. Turime Rembrandto graviūrų atspaudų nuo autorinių klišių rinkinį (jais itin domėjosi A. Švėgžda), jį įsigijo Kauno meno mokykla. Mokymo tikslams mokykla buvo įsigijusi ir kitų vertingų kūrinių: japoniškų graviūrų rinkinį ant rankų darbo popieriaus, Giovanni Battistos Piranessi raižinių albumą.


Tokie eksponatai pasakoja apie mokymo ir mokymosi metodikas.

 

Taip. Turime sąlyginai nemažą tarpukario lenkų Stepono Batoro universiteto dailės skyriaus kolekciją. Išeksponavome, mano galva, tikrai vertingų, nematytų tapybos darbų, kurie gerai parodo akademinę mokymo kryptį. Konkrečiai - tai L. Slendziñskio tapybos mokykla, kurioje vyravo neoklasikos dvasia, akivaizdžiai besiskirianti nuo tuometinio tapybos dėstymo Kauno meno mokykloje. O garsaus fotomenininko Jano Bułhako darbų kolekcijos akademijai gali pavydėti kiekvienas st...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru