Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Laura Kaščiukaitė: Estetinio idealo produktai(2)
Claudio Monteverdi operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“
„Naujosios dramos akcija’11“
Vita Mozūraitė: Ne vien judesys
„Naujasis Baltijos šokis ’11“
Britų rašytojas Howardas Jacobsonas apie romaną
Vidas Poškus: Atrasti panašumus(1)
Šiuolaikinė prancūzų tapybos paroda „D’après la ruine“ II a. ekspozicijų salėje „Titanikas”
Aistė Paulina Virbickaitė : Aliejinė televizija(1)
Šarūno Saukos naujų darbų paroda Dusetų dailės galerijoje
Visuomenės balsas
Kaip apibrėžti TM sąvoką
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė: Vaikai kaip vaikai(4)
Nauji filmai: „Vaikams viskas gerai“

Japonų kultūra ir psichologinė apokalipsė
Skelbimas
Eugenijaus Antano Cukermano tapyba galerijoje „Meno niša“

Živilė Ambrasaitė

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, „Grupės 24“ nario, tapytojo ir architekto Eugenijaus Antano Cukermano personalinė paroda – ne dažnai pasikartojantis Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykis.


Iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos nonkonformizmo idėjų persmelkta jo kūryba tiesiog buvo ignoruojama, todėl eksponuota provincijos salėse ar mažiau lankomose erdvėse. Pirmoji personalinė paroda oficialioje parodų erdvėje (tuomečiuose Dailės parodų rūmuose Vilniuje) surengta tik pakitus politinei situacijai, t.y. 1990 metais. Tačiau ir pastarąjį dvidešimtmetį menininkas neskubėjo rodyti savo kūrybos. Anot E.A. Cukermano, darbai patys pasako, kada ateina laikas rengti parodą. Kartais ekspozicija kristalizuojasi metus ar dvejus, kartais tai trunka ilgiau. Kaip ir šįkart galerijoje „Meno niša“ veikianti paroda, kurioje eksponuojami per pastaruosius penkerius metus sukurti tapybos darbai. Pasak prancūzų filosofo Gilles’io Deleuze’o, baltas popieriaus lapas niekuomet nebūna tuščias. Prieš imantis tapyti ar rašyti, vyksta ikikūrybinis procesas – egzistuoja sąmoningai ar nesąmoningai numatomos ikikūrybinės galimybės, reikšmingų ėjimų priešistorė. Pats tapymo aktas tik papildo šį procesą. Taip mano ir E.A. Cukermanas: vaizdinys a priori slypi drobėje, po jos paviršiumi, – menininkas tik turi jį surasti ir atverti. Abstrakcija tėra viena iš aibės galimybių, glūdinčių tariamai tuščioje plokštumoje, kurios paviršių skrosdamas teptukas atskleidžia joje slypinčius vaizdinius.

 

E.A. Cukermanas šią galimybę plėtoja jau ne vieną kūrybos dešimtmetį, bandydamas išmatuoti pačių tapybos priemonių teikiamas galias. Ir pastarųjų metų kūriniai nėra išimtis. Juose nesunku įžvelgti sąsajų su anksčiau sukurtais darbais. Tai lemia kūrybinis procesas, kai tapytojas vis grįžta prie ankstesnių darbų, nuo kurių atsispiriant gimsta nauji kūriniai.

 

„Pavykęs darbas – nelyg iš nežinios išplėštas plotelis, įgalinantis žengti dar vieną žingsnį. Be to, naujas paveikslas yra ankstesniojo tąsa ir kartu neigimas. Darau tą patį, tik kitaip“, – kadaise prisipažino E.A. Cukermanas (E.A. Cukermano kūrybos albumas; Vilnius, „Lietuvos aido“ galerija, 2005, p. 206).

 

Ankstyvojoje kūryboje vyravęs geometrinis ir netgi grafinis pradas palengva nyko, užleisdamas vietą spalvinėms plokštumoms su vis labiau minkštėjančiomis ir nykstančiomis griežtomis ribomis, lengviau vienas į kitą įsiskverbiančiais pavidalais, įgyjančiais vis daugiau spalvinių ir faktūrinių niuansų.

 

Lokalius, koncentruotus spalvinius plotus pastarųjų metų darbuose pakeitė netaisyklingos, gaivališkos, viena į kitą įsigeriančios spalvinės dėmės („Pittura III“, 2010; „Furioso“, 2010). Jų spalvinė šviesa prasiveržia ir vėl prigęsta, kartais sužibėdama bizantiškos mozaikos auksu („Aurum“, 2009) ar vyno raudoniu („Pinot Noir“, 2007), kartais vėl pasinerdama į vulkaninių pelenų pilkumą („Aquileia“, 2011, „Magma“, 2011). Medžiagiškumas ir toliau lieka pagrindinė kūrinių savybė. Drobėje paskleista materija tai raukšlėjasi, šiaušiasi, tirštėja, tai vėl įgauna skaidrumo, tai nurimsta, tai vėl pakyla, kaskart atverdama naujus po ja slypinčius sluoksnius. Anksčiau sukurtuose darbuose vyravo statiškesnė, ramesnė kompozicija, o daugelyje dabar eksponuojamų kūrinių dinamiškas spalvinių dėmių judesys ima viršų. Paprastai daugiau veiksmo būdinga tapytojo darbams ant popieriaus. Iš pastarųjų „Meno nišoje“ galima pamatyti du: kaip jau įprasta, be pavadinimų, bet su anksčiau šio tipo darbuose matytu iš balto lapo paviršiaus išsiveržiančiu, tačiau suvaldytu energijos pliūpsniu. E.A. Cukermano kūryba yra lyginama su art informel atstovų Wolso, Jeano Dubuffet, Georges’o Mathieu, Jeano Fautriero ir kt., taip pat amerikietiškojo abstraktaus ekspresionizmo kūrėjų Jacksono Pollocko, Franzo Kline’o darbais. Tuo tarpu rasti sąsajų su Lietuvos tapytojų kūryba gerokai sudėtingiau, nes natūros pavidalų nepaveikta abstrakti kalba būdinga vos keliems kūrėjams (pvz., Kazimierai Zimblytei). E.A. Cukermano plėtojama paveikslo, kaip savarankiškai atsirandančios struktūros samprata, sutvardytų emocijų ir atsitiktinumo santykis suteikia jo kūrybai unikalumo, kuris neišnyko ir iš pastaraisiais metais sukurtų darbų.

 

Paroda veikia iki gegužės 7 d.

 

Galerija „Meno niša“

 

(J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius)

 

Dirba antradienį–penktadienį 12–19 val., šeštadienį 12–16 val.


 

 

...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru