Agnês Varda juokais vadinama ir prancūzų Naujosios bangos senele. 1954 m. jauna, ką tik personalinę parodą surengusi Jeano Vilaro teatro ir madų fotografė Varda sukūrė vaidybinį pilno metražo filmą "Miestelis La Pointe Courte" ("La Pointe Courte"), kurio poetika nuspėjo po kelerių metų garsiai apie save pareiškusios Naujosios bangos stilių, dramaturgiją ir darbo metodus. Nors filmas buvo įvertintas keliais prizais, tarp jų ir Didžiuoju prizu už avangardinį filmą Paryžiuje, tikrasis Varda debiutas vaidybiniame kine įvyko 1961 m., kai ekranuose pasirodė "Kleo nuo 5 iki 7" ("Cléo de 5 a 7"). Tai vienas svarbiausių 7-ojo dešimtmečio filmų, kuris visiškai nepaseno iki šiol. Vis dar stebina autorės sugebėjimas rutulioti herojės istoriją realiu laiku. Filme rodomos dvi populiarios dainininkės Kleo (Corinne Marchand) gyvenimo valandos nuo tos akimirkos, kai kortų būrėja išpranašauja Kleo artimą mirtį, iki tos, kai ji sužinos tyrimų rezultatus ir negailestingą diagnozę: vėžys. Per tas dvi valandas Kleo susitiks su savo meilužiu, draugais ir draugėmis, kine pasižiūrės miniatiūrą a la nebylus kinas (joje vaidina "pats" Jeanas-Lucas Godard'as), Liuksemburgo sode susipažins su jaunu kareivėliu, kuris turi grįžti į Alžyrą. Iš tikrųjų per tas dvi valandas graži, jauna, gyvybinga Kleo pirmąkart prisilies prie savo mirties. "Gyva", paslanki kamera, į Paryžiaus gatves panardintas pasakojimas sukuria gyvenimo tėkmės įspūdį, kurio filmui gali pavydėti kiekvienas naujausia technika "apsiginklavęs" šiuolaikinis kūrėjas.

1964 m. pasirodžiusi "Laimė" ("Le Bonheur") dar kartą patvirtino Varda originalumą ir suformulavo vieną svarbiausių jos kūrybos temų. 1965 m. viename interviu režisierė sakė: "Gyvenimas ir laimė gali egzistuoti kartu. Tokia laimė, kaip aš ją suprantu ir kaip norėjau parodyti filme bei apie kokią visada svajojau pati, - tai linksmi atviri namai. Laimė - tai šviesa. Mano filme nėra nuodėmės, paniekos, pasileidimo. Prie jų paprasčiausiai nepriprantama. Tai iš tikrųjų sunku - įsivaizduoti pasaulį be kaltės jausmo."

Varda filmai pasižymi formos atvirumu, intertekstualumu. Filme "Sutvėrimai" ("Les Creatures", 1965) ji pasinaudojo mokslinės fantastikos žanru, kad sukurtų pasakojimą apie poros vienišumą. Pasak Varda, personažai, kuriuos suvaidino Catherine Deneuve ir Michelis Piccoli, pasisemia vienatvės jėgos ir energijos iš meilės ir bendro gyvenimo.

Viena iš režisierės kūrybos viršūnių - 1985 m. Venecijos "Auksinį liūtą" pelnęs Varda filmas "Bastūnė" ("Sans toit ni loi") - taip pat yra filmas apie vienatvę. Filmo herojė - vieniša valkata (Sandrine Bonnaire), klaidžiojanti po šių dienų Prancūziją.

Varda kinas dažnai pavadinamas feministiniu, nors jis ir skiriasi savo tonu. Varda nekovoja. Ji rodo moteris, tiksliau, stengiasi atsakyti į klausimą, ką reiškia būti moterimi. 1975 m. sukurtame 8 min. "Moterų atsakyme" ("Réponse de femmes", jis bus parodytas režisierės trumpametražių filmų programoje) ji uždavė šį klausimą sociologėms, advokatėms, istorikėms, kinematografininkėms. Iškart kilo problemų: cenzūra pareikalavo iškirpti kelis stambius planus. Varda taip apibūdino filmo temą: "Visada kalbama apie moters elgesį, apie moters vaidmenį, bet aš norėčiau kalbėti apie moters kūną, apie mūsų kūną. Reikalauju galimybės kalbėti apie kūną, leisti jį apžiūrinėti ir pasižiūrėti į jį mūsų požiūriu."

1976 m. pasirodęs muzikinis filmas "Viena dainuoja, kita - ne" ("L'une chante, l'autre pas") dažnai pavadinamas "kovojančiu" (militant). Pagrindinės jo temos - motinystė, abortai ir teisė į kontracepciją, moters laisvė - kūniškoji ir seksualinė. Režisierė yra prisipažinusi, kad ji norėjo parodyti tvirtas, savarankiškas moteris ir kad filmas ją privertė kitaip pažvelgti į daugelį dalykų. Dvi filmo herojės - režisierė ir prodiuserė - tai ji pati.

Prieš savaitę prancūzų kino akademija dalijo savo "Cezarius". Apdovanojimą už geriausią 2008 m. dokumentinį filmą "Agnês paplūdimiai" ("Les Plages d'Agnês") atsiėmė kaip visada šmaikšti Agnês Varda. Šiame filme režisierė pasakoja apie save, savo kūrybą, santuoką, šeimyninį gyvenimą ir meilę paplūdimiams. Tai laisvos, smalsios, ypatingu humoro jausmu apdovanotos moters autoportretas.

Parengė Ž. P.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.9 (838), 2009-03-06