Artėjant link mūsų dienų, vis labiau suvokiamas tekstilės savitumas, jos prigimtinis skirtingumas nuo tapybos. Taip tekstilė vis labiau įgauna tūrį, tampa artimesne skulptūrai. Čia svarbu ne tiek objekto trimatiškumo, kiek erdvės keitimo galimybė, instaliacinis pobūdis. Tad trečiasis meninės tekstilės įvaizdis galėtų būti viskas nuo Magdalenos Abakanowicz „Abakanų“ (1964 m.) iki „Baltų kandžių“ „Šventės“ (2006 m.) ir tai galima būtų pavadinti tekstilinėmis medžiagomis atlikta skulptūrine instaliacija. Tačiau kas nutinka tekstilei, kai ji visiškai sukonceptualėja?

Tekstilinės medžiagos (siūlai, audiniai, veltinis) nebetenka reikšmės kaip esminė, būtinoji tekstilės kūrinio savybė. Į klausimą, kas gi yra ta esminė, o gal veikiau labiausiai intriguojanti tekstilės savybė, atsakymų gali būti daug. Tai gali būti audinio struktūra, kurią filosofų struktūralistų dėka galima „užkloti“ ant visų pasaulio visuomenių ir kiekvieno individo atskirai. Tai audimo, mezgimo, siuvinėjimo proceso suvokimas kaip tam tikros meditacijos formos, kurioje rezultatas pasiekiamas kartojant. Tai ornamento, kuriuo perteikiami vizualios realybės įvaizdžiai, schematiškumas. Tai tikriausiai nepatvariausias (klasikinis) meno kūrinio pavidalas.

Šis, ketvirtasis tekstilės įvaizdis skleidžiasi „Artifex“ galerijoje šiuo metu pristatomoje parodoje „Vyriška tekstilė“. Tai paskutinė šiais metais vykusio projekto tuo pačiu pavadinimu paroda. Prasidėjęs sausį gana garsiai ir įdomiai skulptoriaus Andriaus Ermino personaline paroda „Raštai“, projektas taip pat garsiai ir įdomiai baigiasi, nors pats jo vyksmas praslydo platesnės publikos nepastebėtas. Kovo mėnesį buvo surengta Felikso Jakubausko gobelenų paroda „Atskleista – paslėpta“, o birželį eksponuotas Manto Televičiaus (megztas) bakalauro darbas „Virtuali Tapatybė“. Įdomu, kad prasidėjęs nuo medžio „drožinių“ projektas išbandė ir klasikines technikas, o užsibaigia tekstilės prigimties nagrinėjimu.

Dabartinės parodos kūrinių jungiamąja grandimi pasirinktas buitiškumas ar, tiksliau, „išbuitinimas“. Kaip teigiama spaudos pranešime: „Kūrybinio įkvėpimo moterys dažniausiai ieško pabėgę už joms tradiciškai priskiriamų darbų rutinos ribų. Tuo tarpu vyrams tikriausiai lengviau į tuos darbus pažvelgti iš šalies.“ Taigi atrodytų, kad moterims tekstilė „skirta“ trumpam išsilaisvinti iš sistemos priespaudos, o vyrai gali pakilti virš visko, analitiškai sujungti buitinius ir meninius išgyvenimus ir išrasti kažką „išeinančio iš rėmų“ (out of the box). Nenorėčiau gilintis į tokio pateikimo stereotipiškumą, mieliau apžvelgsiu konkrečias strategijas.

Dalis darbų yra sukurta klasikinėmis tekstilės technikomis. Tai jaunųjų tekstilės katedros konceptualizatorių, grupės TRY3 (Alekso Gailiešos, Audriaus Lašo ir Vlado Daškevičiaus) 2006 m. darbas „7 spalvų kelionė“, Simono Nekrošiaus „Be pavadinimo“ (2010), menininko iš Didžiosios Britanijos Mr. X Stitcho Jamie’o Chalmerso „Siuvinėtas šlamštlaiškis 003 – spausti čia...“ (2009), Nežinomo autoriaus „Be pavadinimo“ (2009), Dainiaus Bendiko „Nes visa yra judesys“ (2010) ir Peterio Sidarso (LV) „Peteris Kuršių krašte“ (2001–2007). Neslėpsiu, labiausiai mane sužavėjo Nežinomo autoriaus chirurginiais žalsvais siūlais susiūta, plaukų įrėminta, neaišku, žmogaus ar gyvūno žaizdos fotografija. Taip netikėtai ir taikliai trinktelėjo kūno ir chirurgijos „sutekstilinimas“ ir tekstilės „nubuitinimas“. Puikiai prie šios fotografijos dera ir Peterio Sidarso paminklas utilitariam tekstilės pradui: ant organinio stiklo postamentų pakeltos pirštinės, suadytos iki neįmanomybės. Simonas Nekrošius, atvirkščiai, kuria antipaminklą, ir savo medvilnės ir vielos suktinukams pasirinko rūdijimo strategiją.

Nemanau, kad kada nors gyvenime sutiksiu Mr. X Stitchą, bet tikrai norėčiau susipažinti su žmogumi, kuris, mano akimis žiūrint, giliai saviironiškai, kantriai ir grakščiai siuvinėjo tas vulgarias frazes, kaip „Sharpen your love sword“ („Paaštrink savo meilės kardą“). Grupės TRY3 darbui, nors buvo didžiulė, sudėtinga „siūlinė“ instaliacija, parodoje atstovauja mažutė neišraiškinga fotografija, tarsi vien jų pavardės turėtų nurodyti į jų pasiekimus. Taip pat ir Dainiaus Bendiko kurtų kostiumų fotosesija – tikiu, kad jaunas, bet jau pripažintas kostiumo dizaineris yra tam tikrų tekstilinių inovacijų autorius, tačiau šiuo atveju, manau, joms rodyti parodoje trūksta argumentų.

Kita kūrinių grupė – netekstilinėmis medžiagomis atlikti kūriniai. Tai Andriaus Ermino „Atspindys“ (2010), Nerijaus Ermino „Šalia kelio (3 dalys)“ (2005), Juliaus Žėko ir Julijaus Balčikonio „Raštas“ (2009), Kazimiero Inčirausko „O jūs vaikai taip darykit...“ (2009), Rono Nordstromo iš Suomijos „Tango“ (2009), Remigijaus Praspaliausko „Dailusis čiuožimas“ (2006), Mariaus Zavadskio „Viltis“ (2009), Sergejaus Ivanovo iš Latvijos „Chiaroscuro (trys dalys)“ (2010) bei Rolando Krutovo irgi iš Latvijos „Kūrėjo rašalas“ ir „Širdies mechanika“ (abu 2010). Prisipažinsiu, nesupratau, kaip konceptualios tekstilės ribas praplečia Ivanovo ir Krutovo šilkografijos atspaudai. Abudu Erminai tvirtai iš vyriškų medžiagų konstruoja „liaudiškus“ ornamentus, taip ornamentiškumą paversdami buitišku ir buitį ornamentiška. O šalia Žėkas ir Balčikonis kompiuteriu vykdo dekonstravimo eksperimentą ir žavingai pažodiškai atskleidžia semiotinį sąmokslą – „atranda“ eiles, kryžiažodiškai užkoduotas geometriniuose ornamentuose. Zavadskio trijų metrų aukščio gėlėmis apdabintas Kalašnikovo automatas puikiai įveda į linksmąjį-žaismingąjį kambarėlį su Inčirausko, Nordstromo ir Praspaliausko videodarbais.

Inčirausko pirmųjų kompiuterinių žaidimų veikėjas Mario, renkantis liaudiškus raštus, manau, ir nekartojamas televizoriuke „Šilelis“ šalia Žėko ir Balčikonio darbo būtų sėkmingai su pastaruoju susižaidęs. Nordstromo kilimų šokis, nors iš pirmo žvilgsnio tiesiog šmaikštus, vėliau pačiu minimaliausiu būdu privertė galvoti apie prigimtinę atgyjančio negyvo baimę. Praspaliausko videofilmas vėl gražina tekstilę į buitį, nes filmuojamas lygintuvas. Betgi jis tampa kone portalu į pasakišką pasaulį, kuriame čiuoždami šoka princas ir princesė...

Taigi nedidelėje „Artifex“ galerijoje šiuo metu galima pamatyti tikrai platų spektrą konceptualiosios tekstilės strategijų. Nežinau, kiek jos išsivystė paveiktos vyriškumo, o kiek dalies parodos dalyvių netekstilinio išsilavinimo. Bet žinau, kad džiaugsiuosi pamačiusi šias ar dar įvairesnes strategijas jaunosios kartos menininkų darbuose.

Paroda veikia iki gruodžio 11 dienos. Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val. ir šeštadieniais 12–17 val.

„7 meno dienos“ Nr.41 (917), 2010-11-19