Tačiau žvilgtelėjus giliau, už gražios „fasadinės“ renginių pusės, išryškėja Lietuvos kultūros tarptautinės reprezentacijos spragos. Be to, įdomūs atrodo ir kai kurie JAV parodinių erdvių organizavimo principai. Apie tai kalbamės su Egle Vertelkaite ir Birute Zokaityte.

Susipažinus su parodos priešistore, skaitant išeivijos spaudoje energingosios JAV lietuvių Čiurlionio galerijos vadovės Laimos Apanavičienės mintis, atrodo, kad jos įgyvendinimas - tikras stebuklas, įvykęs daugiausia dėl privačios iniciatyvos, asmeninio geranoriškumo.

Eglė Vertelkaitė: Žinoma, JAV ir Lietuvą skiria nemaži atstumai, jei skaičiuotume juos kilometrais... Tačiau ką tai reiškia šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis? O į Lietuvos kultūros institucijas geri, įdomūs sumanymai dažnai atsimuša lyg į sieną. Laimai Apanavičienei esame labai dėkingos ne tik už pastangas surengti mūsų parodą, bet ir už nuoširdų, tikrą patriotiškumą, atkaklų darbą garsinant Lietuvą. Pagrindinės ponios Laimos pareigos - darbas garsiajame JAV lietuvių leidinyje „Draugas“; tuo tarpu Čiurlionio galerijos renginiai - tai grynai asmeninė ir altruistinė jos veikla. Štai Čiurlionio galerijos ir LR Generalinio konsulato iniciatyva 2008 m. Čikagos kultūros centre buvo surengta talentingos lietuvių liaudies menininkės Petronėlės Gerlikienės (1905-1979) kūrybos paroda. Žinau, kad ji buvo itin gausiai lankoma, žiūrovų skaičiumi kurį laiką pirmavo milžiniško didmiesčio parodų reitinguose, bet ekspozicijai rengti nebuvo skirta jokio rimto finansavimo. Ko gero, ir gilesnių atsiliepimų apie parodą Lietuvoje nebuvo daug. Tai šį tą sako apie mūsų kultūros prioritetus arba apie jų nebuvimą.

Birutė Zokaitytė: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos prašėme finansinės paramos parodai, bet didesnio susidomėjimo nepajutome. Darbų nugabenimą į JAV padengė LR Generalinis konsulatas

Čikagoje. Nors ši paroda ne kartą spaudoje buvo gražiai vadinama vienu pirmųjų Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo renginių, išeitų, kad šalies vardą skleisti reikia beveik vien asmeninėmis pastangomis ir lėšomis. Tik vėliau sužinojome, kad mums skirta edukacinė Kultūros ministerijos stipendija.

Čikagoje mumis labai rūpinosi L. Apanavičienė, todėl turėjome kur apsistoti, nevargino buitiniai rūpesčiai, o paroda buvo plačiai nušviesta žiniasklaidoje. Beje, sausio 10 d. mūsų darbų ekspozicija pristatyta ir Čiurlionio galerijoje, čia su mūsų kūryba susipažino išeivijos lietuviai.

Neabejoju, kad daug kam Lietuvoje vis viena kils klausimų - kiek reikšminga ši paroda, koks yra Čikagos kultūros centro statusas. Ir tai natūralu, nes ne visi žinome šio megapolio meninio gyvenimo dėsningumus, „karštuosius“ taškus...

E. V.: Šiuo atveju svarbiausia - kokybiškas ir rimtas Lietuvos atstovavimas svetur. Dažnai ne itin vertingi projektai „praslysta“ pro paramos teikėjų filtrus, o tam, kas reikšminga ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu, pritrūksta dėmesio. Čia galima mąstyti įvairiai - apie neskaidrią politiką, o gal apie paprasčiausią nekompetenciją, informacijos stoką.

Man atrodo, kad kalbant apie silpnus kultūrinius ryšius su JAV nelabai suvokiama Čikagos kultūros centro, kaip didžiulės reikšmingos meno institucijos, svarba. Tereikia visai nedaug panaršyti internete norint išvysti, kokio masto parodos čia rengiamos, kokie lankytojų srautai plūsta į šią prestižinėje miesto dalyje įsikūrusią kultūros instituciją. Tokia kūrybos sklaida ir šalies reprezentavimas - neįkainojami dalykai. Nors esu dalyvavusi ne viename tarptautiniame projekte ir anksčiau keletą kartų savo kūrybą rodžiau JAV, šią parodą laikau pačia reikšmingiausia, svarbiausia savo biografijoje. Todėl už parodai suteiktą paramą esame nuoširdžiai dėkingos - ji įvyko, ir tai svarbiausia. Ir man, ir Birutei ji suteikė daug naujų minčių kūrybai, atvėrė daugybę iki šiol nepatirtų dalykų.

Dviejų šiuolaikinių Lietuvos grafikių parodos idėją Čikagos kultūros centrui pateikė Čiurlionio galerija. Kaip manote, kodėl margoje įvairiausių projektų ir meninių strategijų gausybėje buvo pastebėti būtent Jūsų darbai?

E. V.: Tikrai, atranka - griežta, kruopšti, gerai pasverta, motyvuota. Čikagos kultūros centrui buvo pateiktos 103 menininkų iš viso pasaulio paraiškos. O kiekvienoje jų - bent penki menininkų sumanymai. Pretendavo ir daugiau lietuvių menininkų.

Ko gero, energija materializuojasi - į savo kūrybą žiūrime rimtai, esame atsidavusios tam, ką darome, gal tai jaučiama. Matyt, sutapo ir tam tikri centro kuratorių ir mūsų matymo laukai. Atrankos kriterijai šiuo atveju labai įvairūs - žinau, kad komisija atsižvelgia į darbų aktualumą, novatoriškumą - tiek technologinį, tiek prasmių, sugestijų požiūriu, - ir į daugybę kitų dalykų. Galbūt sudomino tradicinės raiškos ir konceptualių apmąstymų derinimas Birutės ir mano darbuose, nors šie yra ir labai skirtingi. Be to, savo kūryboje greta kosmopolitiškų dalykų neretai interpretuoju ir su lietuviška aplinka susijusius reiškinius. Pavyzdžiui, parodoje Čikagoje, greta kitų darbų, rodžiau ciklą „Lietuvių liaudies sutartinė“.

Beje, esame pakviestos dalyvauti ir pasauliniame grafikų suvažiavime bei konferencijoje Čikagoje 2009 m. pabaigoje - tai malonus,

kartu ir įpareigojantis gestas. Gaila, lėšų tam negavome. Tačiau mūsų paroda įtraukta į oficialią šių svarbių renginių programą.

B. Z.: Manau, sudomino ir darbas su tradicinėmis grafikos priemonėmis, gyvas, tikras menininko rankų prisilietimas, kurio pasigendama populiariuose skaitmeninio meno kūriniuose, kompiuterinių technologijų eksperimentuose. Parodoje pristačiau įvairias moteriškumo temos variacijas, su kuriomis daugiausia dirbu. Nors jų nuotaikos, prasmės lengvai perskaitomos bet kurioje šalyje, gal mano herojės ir jų situacijos pasirodė kažkuo atliepiančios šiuolaikinės moters elgesio modelius, problemas, jos jauseną pasaulyje.

Ar išskirtumėte kokius nors specifinius, tik Amerikai būdingus parodų rengimo, eksponavimo, pristatymo ypatumus?

B. Z.: Pirmiausia krito į akis Čikagos kultūros centro kuratorių, techninio personalo profesionalumas, patirtis. Dabar juokinga prisiminus, kad visai prieš pat Naujuosius į JAV atskridome „apsiginklavusios“ net atsuktuvais - vis ta lietuviškų parodų praktika, kur dažnai tampi ne tik kūrėju, bet ir eksponatoriumi, kroviku ir kuo tik nori... Mūsų amunicijos neprireikė - gražu buvo žiūrėti, kaip grafikos lakštai su didžiausiu atsargumu, tarsi operacinėje, buvo guldomi ant specialaus paminkštinto stalo; vyrukai baltomis pirštinėmis greitai ir profesionaliai

„surinko“ atskirai gabentus rėmus. Ką jau kalbėti apie precizišką parodos išdėstymą, ieškant kuo geriausios, palankiausios padėties kiekvienam darbui.

E. V.: Taip sutapo, kad su mūsų paroda dirbo du stiprūs ir savaip įdomūs kuratoriai. Daugumą organizacinių klausimų, svarbius parengiamuosius darbus atliko lietuvių kilmės Čikagos kultūros centro kuratorė Sofija Zutautas. Ekspozicijos vizualinę, architektūrinę dalį jau vėliau tvarkė puikus, profesionalus parodų kuratorius ir dizaineris Gregas Luncefordas. Kuratorių kaita - nelinksmas priminimas apie ekonominę krizę... Kaip tik tuo metu dešimt darbuotojų čia buvo atleisti.

Pabrėžčiau įdomią vadinamųjų gallery talk tradiciją - kai parodų autoriai bent kelioms valandoms tampa savotiškais ekspozicijos gidais - atsakinėja į įvairiausius lankytojų klausimus. Tai rodo didžiulę pagarbą žiūrovui, skatina žmones nuoširdžiai domėtis menu. Juk Lietuvoje niekam neateitų į galvą parodoje kamantinėti menininko: kas, kaip, kodėl... Pas mus - atstumas, nemenka distancija, ten vadovaujamasi maždaug tokia nuostata - žiūrovas pats svarbiausias, jis turi gauti atsakymus į jam rūpimus dalykus. Ir mes atsakinėjome į dešimtis įvairiausių klausimų - nuo prašymo paaiškinti, kodėl dirbame grafikos technikomis, iki kiek juokingų norų smulkiai sužinoti, ką ir kodėl viename ar kitame darbe vaizduojame, kodėl štai čia moteris išsižiojusi, o kitur miega.

Užtat pats parodos atidarymas čia beveik neakcentuojamas, nesakomos viešos iškilmingos ir kartais nuobodžios kalbos, kaip pas mus. Į atidarymą eina tik kviesti svečiai, taip saugiau, išvengiama įvairių pavojingų, nemalonių situacijų.

Kokių lietuvybės pėdsakų Čikagoje teko pajusti bendraujant su vietos tautiečių bendruomene ir už parodinių erdvių ribų?

E. V.: Ši vieta tebėra svarbus vietos lietuvių susibūrimo centras, vienijantis bendruomenę, čia vėl reikia kalbėti apie L. Apanavičienės triūsą; ji - geroji Čiurlionio galerijos dvasia, suburianti lietuvius, palaikanti lietuvybę. Mūsų čia sutikti JAV lietuviai - labai įvairūs: nuo pastarųjų metų atvykėlių iš Lietuvos iki jau kažin kelintos kartos vietos lietuvių, inteligentų, eruditų.

B. Z.: Buvo ir linksmų patirčių - kartu su ponia Laima jaudinomės, kad parodos atidarymo dieną Čiurlionio galerijoje Čikagoje smarkiai snigo ir šalo. Pasirodo, dauguma vairuotojų čia važinėja „vasarinėmis“ padangomis, tad kelionė tokią dieną - ypatingo herojiškumo reikalaujantis poelgis. Tačiau parodą pristatant lankytojų buvo daug, mezgėsi įdomūs pokalbiai ir pažintys.

E. V.: Čikagoje nesunkiai rastume tikrų lietuviško maisto parduotuvių ir restoranų - su didžkukuliais ir kitais lietuvių patiekalais. O jei rimtai - važiuojant pro didžiules Šv. Kazimiero kapines, kur ilsisi lietuviai, krito į akis daugybė lietuviškų vardų ir pavardžių ant kuklių, asketiškų antkapių. Tai nejučiomis priminė, kaip giliai čia įleidę šaknis lietuviai ir kad mūsų buvimas čia yra prasmingas - kaip tradicijų tąsa, galimybė per individualią kūrybą bent kiek pasakoti apie Lietuvą - ir Amerikos lietuviams, ir margai kosmopolitiškai JAV publikai.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Kristina Stančienė

„7 meno dienos“ Nr.8 (837), 2009-02-27