Įsitikinti, kad tapytojas „laikėsi savo“, lengva žvelgiant į per penkiolika metų nepakitusius kūrinių motyvus: norinčios bet kokia kaina įtikti plėšrios ponios ir poniutės, tuščio orumo pripumpuoti funkcionieriai, kritę šventieji, piktai liežuvaujantys žydai, britkūs nusaldinti gėjai, supuvusi minia - ir visa tai be jokio tolerancijos šydo. Atvirkščiai - tyčia paaštrintu teptuku pabaksnota į tas situacijas, kur atrodome kvailiausiai, labiausiai apgailėtinai. Personažai savęs „nemato“ iš šono, jie nesuvokia, kokie buki ir pažeidžiami atrodo.

Šiame kontekste itin svarbus Raimundo Sližio autoportretas su suknele (1997 m. M. Šukliausko nuosavybė), kur kūrinio autorius pozuoja persirengęs viena iš tų savo vaizduojamų poniučių. Kresnas negrakštus kūnas, įpakuotas į gėlėtą koketišką suknelę, pasyviai drybso ant kėdės. Nors plaukeliai lygiai taip pat suglaistyti, nupiešti siauri antakiai ir plėšrioji burnytė, autoportreto personažas yra kitoks, nei tie anonimiškieji ydų įkūnytojai. Pirmiausia todėl, kad autoportreto Raimundas žiūri tiesiai į mus, burna kietai užčiaupta, kaip ikonografiškai vyrui ir priklauso. O svarbiausia - jis supranta savo išvaizdos keistumą, savo, kaip žmogaus, pažeidžiamumą.

Šį paveikslą aš suvokiu kaip transgresijos aktą - bandymą priimti, prisiimti savo netobulumą (nenormatyvias būsenas), tyčia pasimatuoti tai, kas ant kitų taip gerai matyti. Tai tarsi būdas atrasti taiką. Pirmiausia su savimi. Ir kartu su vaizduojamais žmonėmis. Autoportretas su suknele tarsi sako: „Aš toks pat pažeidžiamas, kaip ir visi, kuriuos kada nors vaizdavau negailestingai įsikibęs į jų menkumą.“ Dėl aktyvaus žvilgsnio į žiūrovą autoportretas nepaverčia Sližio vienu iš „jų“, persirengimas moterimi bandant save sumenkinti netyčia įžeidžia moteris (arba, sakykime, atskleidžia, ką kultūroje reiškia jų apranga ir dekoracijos), bet paveikslas tampa prašymu, atsiprašymu ir neribotą laiką galiojančiu leidimu veikti laisvai. Autoriaus įžengimas į savo personažų teritoriją reiškia, kad taikomasi ne į konkrečius asmenis, o į ydas, grimasas, kurios vienu ar kitu momentu ištinka žmogų. Tai gali atsitikti bet kam, žodžiu, nieko asmeniško.

Visai kitaip tapytojas elgiasi, kai tapo tikrų žmonių portretus. Jie yra asmeniški. Nors ir šaržuojami, čia žmonės atrodo orūs, gilūs, ir jie žvelgia į žiūrovą - t.y. suvokia, kad yra stebimi. Architekto Algimanto Mačiulio (1976 m.), skulptoriaus Mindaugo Navako (1978 m.) portretai suręsti pagal flamandų tapybos, reprezentuojančios miestiečius, portretų ikonografiją. „Šeimoje“ (1976 m.) ir „Pasjanse“ (1978 m.) kompozicija perimta iš pozuojamosios fotografijos. Žmonių su tikrais vardais, pavardėmis ir gyvenimais portretuose tapytojas gal ir palieka vaizduojamus asmenis ramybėje, bet „traukia per dantį“ pačią pozavimo situaciją, tiksliau tariant, pageidavimą reprezentuotis - atrodyti teisingai ir sudaryti didingą įspūdį.

Pasidairius po Raimundo Sližio tapytas erdves darosi truputi nejauku į veidrodį pasižiūrėti, kažko sau ar apie save norėti, regis, neturi jokių šansų išvengti kvailybės. Kai tik susispiečia pernelyg aršūs nepilnavertiškumo kompleksai, verta grįžti prie „Autoportreto su suknele“ ir ramia siela įsileisti menkumo. Čia nėra nieko asmeniško.

„7 meno dienos“ Nr.8 (837), 2009-02-27