Vargu ar čia ką bepridursi; vis dėlto paliesti klausimai yra tokie aktualūs, kad savaime provokuoja kurti variacijas parodos rengėjų pasiūlyta tema. Taigi ir mano pamąstymai bus ne tiek korekcijas siūlanti kritinė NDG ekspozicijos recenzija, kiek patvirtinimas, jog geri renginiai paprastai provokuoja mąstyti toliau.

Daugybė parodos eksponatų siūlo ne vieną miesto interpretavimo būdą. Skirtingos dokumentalumo strategijos (nuo socrealistinių propagandinių filmų ištraukų iki Gedimino paminklo konkurso „buitinio“ fiksavimo vaizdajuostėje) kai kuriais atvejais neakcentuoja netgi jokių paminklų. Vizualinės įvairovės „plyšiai“ ekspoziciją leido praplėsti kitokiomis, taip pat ir šiuolaikinio (ne)politinio meno kryptimis. Savo ruožtu, iš pažiūros racionalūs atrankos motyvai apibrėžė, bet drauge ir susiaurino faktų pasirinkimo galimybes. Anot R. Antanavičiūtės, čia rodomi „suprojektuoti, bet niekada nepastatyti, ir Vilniuje stovėję, bet neišlikę paminklai“. Tai, žinoma, yra dirbtinis kriterijus, nes kai kurių paminklų nebuvimą ekspozicijoje lėmė ne koks nors mažiau reikšmingas ideologinis kontekstas, bet vien elementarus (vis dar) buvimas Vilniaus mieste. Nors kokio nors veikėjo įamžinimo vajus tęsdavosi ne vienus metus, kai kurie paminklai taip ir neatsirasdavo. Paminklo nepastatymas ar esančiojo nugriovimas yra savaiminė intriga, visgi intriga gali gaubti ir kokios nors skulptūros gimimą be (vėlesnio) mirties liudijimo. Todėl ir savo įsivaizduojamą paminklinės istorijos scenarijų voliuntaristiškai papildau parodoje neeksponuojamais darbais.

Faktų „traukimas į dienos šviesą“ platesniame kontekste leidžia suvokti ne tik paminklų laikinumą bei daugelio jų „logišką“ pa(si)keitimą keičiantis politinėms santvarkoms, bet ir kai kurių iš jų savotišką egzistencinį trapumą. Vienos ar kitos skulptūros atsiradimas mieste arba skandalingas likimas „persiklojant“ ideologijoms dažnai nėra „savaime aiškus“, kartais greičiau netgi atsitiktinis. Aiškus yra nebent kone visoms civilizacijoms būdingas ikonoklastinis įniršis – keičiantis santvarkai „blogąjį“ herojų ir jo simbolius pakeisti „gerais“. Bet kalbant metaforiškai, tariamoji nuosaka kartais gali atskleisti ne mažiau įdomių pjūvių nei būtasis dažninis laikas. Vilnius atrodo beveik unikalus tuo, jog šiandien čia nėra nei vienos herojaus ant žirgo figūros, nors tokių paminklų ilgainiui ne tik atsirado, bet ir išliko praktiškai visuose didesniuose miestuose. Taip, kaip dar prieš Antrąjį pasaulinį karą galėjo būti pastatytas (tačiau nebuvo) ir iki pat šių dienų galėjo išlikti garsusis paminklas Adomui Mickevičiui, taip pat galėjo būti nukeltos (dėl įvairiausių aplinkybių) ir P. Cvirkos skvere ant aukštoko postamento stovinti rašytojo figūra (Cvirkos stotelės pavadinimas pervadintas į Islandijos) ar Žaliojo tilto skulptūros. Tiesa, pastarosios nėra paminklai, betgi parodoje rodoma ir daugybė nepaminklinių eksponatų. Šios totalitarinio meno figūros bent jau man įdomios tuo, kad ryškiai įsirėžė į miesto savimonę kaip diskusijų apie socrealizmą objektai, o dėl neprognozuojamų išorinių aplinkybių visai neseniai vėl pradėta piktintis jų buvimu.

Neegzistuojančių paminklų paroda intriguoja ne tik neįvykusiais ar dingusiais paminklais, bet ir kaip kultūros istorijos ekspozicija. Piešiniai, atvirukai, fotografijos, knygų foliantai, dokumentinių filmų ištraukos atskleidžia elgesio viešoje erdvėje būdus, ritualinius papročius. Algirdo Šeškaus fotografijoje, pavyzdžiui, siekiama ne įamžinti paminklą, bet greičiau priešingo tikslo, Jono Juknevičiaus 1990m. fotografuotas politinis protestas taip pat neturi nieko bendra su paminklu (nors neatsitiktinai kryžiumi gulama šalia Katedros sienos), o Romo Jurgaičio 1990 m. fotografijoje prie savivaldybės besibūriuojančių žmonių veidų išraiškos greičiau byloja apie sunkiai artikuliuojamą procesą, minios „virtimą“ nacija, nei vienareikšmį pastarosios „apsisprendimą“ ką nors griauti ar statyti. To paties Jurgaičio fotografijoje užfiksuotas vandalizmo prieš V. Mickevičiaus-Kapsuko paminklą faktas (1990m.), kaip ir tą patį paminklą nuo „nacionalistų“ saugojantys sovietiniai kareiviai ar šalia eksponuojamas kadaise vykęs paminklinio akmens atidengimo aktas; karo veteranų būriavimasis Kutuzovo aikštėje arba sovietinio kino filmo kūrimą toje pačioje aikštėje užfiksavusi nuotrauka – visa tai yra įspūdinga medžiaga apie mažųjų ar didžiųjų istorijų (per)kūrimo procesus, kurie savaime gali būti reikšmingesni nei vien paminklų (ne)buvimo statistika.

Dėl buvimo prie NDG parodoje neeksponuojama ir K. Bogdano, J. Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“, kurios gimimas ir dedikacijų peripetijos intriguoja ne mažiau nei kokios imperatorės Jekaterinos II figūra. Nepriklausomybės priešaušriu diskutuota apie kontraversiškai išdidintos skulptūros „autorystės teises“ ir jos įkūrimą Revoliucijos muziejaus pašonėje, o šiandien kai kuriuose populiariose nuorodose „užmirštas“ netgi Revoliucijos muziejaus buvimo faktas. Neseniai aptikau ir Algimanto Nasvyčio dar 1993 m. žiniasklaidoje išsakytą pastebėjimą, esą „kadaise mums pavyko Tauro kalną išgelbėti nuo Pergalės paminklo, viena to paminklo dalis J. Mikėno „kregždžių“ pavidalu perkelta į dešinį Neries krantą“. NDG parodoje eksponuojamo Pergalės paminklo projekto ant Tauro kalno detalės minėtų faktų neliudija (o ir šiam paminklui rengti konkursai vyko anksčiau, nei Mikėnas sukūrė „kregždes“). Nesiruošiu istoriškai tikrinti žymaus architekto teiginių – man šiuo atveju įdomesnės ideologinės minėtos skulptūros metamorfozės ir „kelionės“ nuo 1964 m. maketo ar pasaulinės „Expo“ parodos Monrealyje iki nesenos „Moters laiko“ ekspozicijos NDG, „apauginusios“ šią skulptūrą dar šviežesnėmis interpretacijomis.

Parodoje kalbama ir apie reprezentacinę viešąją erdvę per se, kurią Vilniuje įkyriai mėginama paversti paminkline ar bent memorialine erdve. Tuo įdomiau šiame kontekste atrodo paminklų (ne)gerbimo peripetijos, šiuolaikinio meno akcijos ar utopiniai naujausių laikų Lukiškių aikštės projektai, iš principo paneigiantys „paminklinę“ viešosios erdvės funkciją, pavyzdžiui, užliejantys aikštę jūros bangomis (arch. Vlado Balsio kūrinys). Laikinų šiuolaikinio meno projektų pristatymas „išsprogdina“ ir paminklinę parodos koncepciją. Suprantamas noras akcentuoti, kad, pavyzdžiui, „Žalio lapo“ grupės performansai buvo įdomesni (galbūt anuomet ir aktualesni) už bet kokius į amžinybę pretenduojančius, aikštėse sustingusius černiachovskius ar gediminus, visgi šiuolaikiniame mene eksploatuojamus paradoksus galima traktuoti labiau kaip menininkų protestą prieš vyraujančią ideologiją, nei norą parodyti kuo įvairesnius paminklo traktavimo būdus. Kad ir kokie nepastovūs būtų nacionaliniai herojai, politinės santvarkos ar postamentuose įrašyti amžininkų palinkėjimai (metams bėgant šie dalykai iš tiesų gali keistis porą ar trejetą sykių), granito ar bronzos stabų funkcijos iš principo nėra tapačios šiuolaikinei viešajai erdvei. Net ir laikiniausi paminklai keičiami ne taip dažnai kaip keičiasi demokratinė viešoji erdvė, kurioje skirtingų grupių interesai susiduria kasdien ir kurios funkcijų bei vizualių ženklų pokyčiai gali vykti nuolatos.

Reprezentaciniai paminklai paprastai suvokiami gana vienprasmiškai, tuo tarpu viešoji erdvė, bent jau idealiu atveju, tampa skirtingų požiūrių bei elgesio kaitos ir sambūvio vieta, kurioje neturėtų būti marginalizuojamos net ir daugumai „neįprastos“ reprezentacijos formos. Deja, vilnietiška realybė greičiau jau verčia kalbėti apie viešosios politikos nestabilumą ir nuolatinį nesaugumo pojūtį. Simptomatiškas ir minėtų Žaliojo tilto skulptūrų atvejis – daugelį metų niekam nebekėlusios problemų, kai kuriems šiaip jau įžvalgiems politikos apžvalgininkams skulptūros staiga tapo „bjaurios“; politizuotus totalitarinio meno vertinimus dar labiau sustiprino rinkiminė propaganda. Mat prieš šių metų vasarį vykusius savivaldybių rinkimus viešosios erdvės kultūrinio įprasminimo klausimais ėmė reikštis Lietuvos rusų sąjunga: ji siūlė (pasirinktinai) Vilniuje pastatyti paminklą Rusijos carui Petrui pirmajam, karvedžiui Michailui Kutuzovui, rusų aktoriui, muzikantui ir poetui Vladimirui Vysockiui, aktoriui, režisieriui Sergejui Bodrovui arba rusiškam suvenyrui „matrioškai“. Teigta, kad kandidatūros buvo atrinktos apklausus žmones sostinės gatvėse, taip pat buvo galima siūlyti savo variantą. Kažin, ar kas galėtų tvirtinti, kad šio pobūdžio „demokratiniai rinkimai“ ateityje neįgaus pagreičio? Įsivyraujant politiniam cinizmui ir vykstant „kėdžių perstumdimui“ Vilniaus savivaldybėje jau išgirdome ir apie Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos iniciatyvą (netgi „pažadus“) Lietuvos sostinės centre įrengti sanktuariumą. Belieka palaukti ilgiau?

Šiuolaikinės identiteto teorijos, akcentuojančios daugialypę ir nevienareikšmę kultūrinę atmintį, niekaip nepasitarnauja reprezentacinių erdvių praktikoje, nes paprastai ne teoretikai, o politikai svarsto, kiek šalyje dar trūksta „laisvės“ paminklų, svarbių datų „įamžinimo“ ar monumentų tautos vienybei (pvz., socialdemokratas Vytenis P. Andriukaitis netgi pateikė įspūdingą tokio pobūdžio „poreikį“ rodantį sąrašą)¹. Jei ne patys politikai, tai jų palaiminimą gavusios grupės įvardija ir naujiems paminklams atsirasti tinkamas progas. Retorinės iniciatyvos progresuoja kartu su meninio lygio regresu, tą iškalbingai liudijo ir kontraversiškos Kęstučio Patamsio skulptūros „Laisvė“ atsiradimo priešais Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką aplinkybės. Kultūrinėje žiniasklaidoje galime kiek norime ironizuoti politinę galią demonstruojančius anachronistinių paminklų užsakovus, bet realybėje šie paminklai ir toliau „džiugins akį“, o keistos figūros ir toliau dygs ten, kur dar yra vietos, neatsižvelgiant į dailės kritikų ar šiuolaikinių menininkų nepasitenkinimą. Monumentų reikia net ir „šviežią mąstymą“ neretai simbolizuojančiai Lietuvos prezidentei, kuri praeitų metų pabaigoje pritarė siūlymui Lukiškių aikštėje statyti ne ką kitą, o paminklą partizanams.

Nuolatinis sostinės „paminklinimas“ vyksta ir be ypatingų politinių progų. Ko gero netgi aktyviau, nei kritikų keiksnojamas herojinių paminklų vajus, Vilniuje reiškiasi iš pažiūros šiuolaikiškesnė kamerinių skulptūrų tendencija. Ją iliustruoja ir visai neseniai (jau po NDG parodos atidarymo) Vivulskio gatvės skvere atidengtas Romualdo Kvinto „Obuolys“, įamžinantis „Bėdų turgaus“ laidos geradarius. Kaip radijo laidoje „Kultūros savaitė“ pabrėžė Vaidas Jauniškis, skulptorius čia „sukūrė kažką tarp monumento su amžinąja ugnimi ir antkapio – kaip tik per keletą metrų nuo tos vietos, kur anksčiau stovėjo biustas baltarusių revoliucionieriui ir Didžiojo tėvynės karo partizanui Janui Pševalskiui“. Šios labiau komercinių nei valstybinių paminklų tendencijos, kurioms atstovauja Tadas Gutauskas arba minėtasis Kvintas (anot Jauniškio, „šiuo metu itin sėkmingai imantis Naujamiestį“) tikrai praauga Vilniaus ar net posovietinių šalių miestų ribas. O beveik tuo pačiu metu Romoje ir Kaune nuskambėjęs nepasitenkinimas Jono Pauliaus II atminimą šiuose miestuose įamžinančiomis skulptūromis rodo užsakovo ir su juo konfrontuojančio erdvės „vartotojo“ dilemą, kuri jau nebegali būti redukuojama vien į naujo meno bei šio meno neva nesuprantančių amžininkų konfliktą. Nežinau, kokia nauja skulptūra dabar yra planuojama Vilniuje, bet būtent šią akimirką apsidžiaugiau NDG parodos rengėjų principingu apsisprendimu rodyti tik tai, ko šiandien nėra. Koks nors stebėtojas galėtų nusistebėti kai kurių kultūros ar meno kritikų (taip pat ir šio straipsnio autorės) nenuoseklumu – atrodo, jog esame nepatenkinti tuo, kas atsiranda šiuo metu, bet tik ne tuo, kas išliko iki šių dienų po penkiasdešimties ar daugiau metų. Net ir suprasdama (galimą) istorijos ironiją norėčiau, kad ateičiai sugalvoti paminklai, bent kol kas, taptų ne realių erdvių, o tik panašios puikios ekspozicijos eksponatais.

Paroda veikia iki rugpjūčio 28 d.

NDG (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje)

Dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val.,

ketvirtadienį 13–20 val.,

sekmadienį 12–17 val.

„7 meno dienos“ Nr.26 (948), 2011-07-01