Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Pakeliui nuvargusi


Paroda „Metų skulptūra ’09“ Šv. Jono gatvės galerijoje


Monika Krikštopaitytė

Share |
Karina Matiukienė. „S“. 2009 m.
Pavadinimas parodai aiškiai netinka. Nei ideologiškai – kaip pastanga išrinkti geriausią, nei suvokiant „metus“ kaip metraščio formatą, nes ekspozicijoje yra nemažai kūrinių, kurie net sutvarkius aprašus atrodo anaiptol ne nauji (pvz., Vaclovo Krutinio medžio skulptūra).

Labiau tiktų pavadinti taip: viskas, ką galima būtų vadinti skulptūra, nes yra ir tapybos, virstančios horeljefu (Aistės Černiūtės „Kava kvepia tyliai“), ir keramikos (Rasos Balčiūtės-Šaltenienės „Kas meilesnis arba pasikartojimai“), tekstilės (Agnės Biskytės „In vitro“, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Skladukas“, Karinos Matiukienės „S“); visa tai įvardinta objektais ir instaliacijomis. Technikų ir tarpinių formatų naudojimas visai nebūtų trūkumu (galėtų net būti privalumu, kaip būna Kauno tekstilės bienalėse, ar net tyrimo objektu: kur eina skulptūra?), jei paroda turėtų aiškesnę struktūrą. Šį kartą ji panašesnė į suneštinę parodą, kur šalia esantys eksponatai yra labai skirtingų kategorijų (jei lygintume su sportu, tai net skirtingų sporto šakų), todėl kažką išrinkti geriausią nebūtų prasminga.

 

Kita vertus, jei viskas daroma tik iš entuziazmo, savo jėgomis, kažko labai tikėtis ir nereikėtų. Vos akį užmetus yra gana aišku, su kuo teko eiti į kompromisus, kad paroda apskritai įvyktų. Pirmiausia – su Lietuvos dailininkų sąjunga, mat ji garsėja dideliu narių kiekiu, kurių nepasitenkinimą vis bandoma užgniaužti grūdant juos į bet kokią įmanomą struktūrą olimpiniu principu – svarbiausia dalyvauti... Vėliau tai galima ataskaitose pateikti kaip veiklą. Tik pamirštama paminėti, kad veikla nenaudinga, o dažniausiai net žalinga potencialių kūrėjų atžvilgiu. Bet vėl – o kurgi tiems skulptoriams ar menininkams apskritai pasirodyti (tapti matomiems)? Todėl jie vis dėlto sutinka su tokiais kompromisais. Mat didžiosios institucijos, irgi dėl lėšų ir kitų išteklių stygiaus, dairosi jau susiformavusių veikėjų. Tada ir matome tokius kuriozus, kad vieno žmogaus (pvz., Deimanto Narkevičiaus) kūrybos sklaida rūpinasi ir Šiuolaikinio meno centras, ir Nacionalinė dailės galerija, ir privati galerija „Tulips&Roses“.

 

Parodos „Metų skulptūra ’09“ atsiradimui, ko gero, įtaką padarė projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ sėkmė. Žinoma, būtų puiku turėti skulptūrai skirtą analogą. Tačiau tam pritrūko nepriklausomybės. Jei į tą pačią Pamėnkalnio gatvės galerijos erdvę būtų deramai įkomponuoti kokie šeši šioje parodoje pasirodę jaunieji menininkai, gautųsi visai įdomi paroda. Pavyzdžiui, Nerijaus Ermino „Paniręs“, „Euro Standartas“, Rimanto Milkinto „Aplink ašį“, Jūratės Kazakevičiūtės ir Živilės Muraškienės „Žinia iš praeities“, kad ir Evaldo Pauzos „Iškaba“ ir dar pora. Dar kelių menininkų reiktų ieškoti prisimenant visus praėjusiais metais vykusius renginius. Tuomet galėtume kalbėti apie šiuolaikinės skulptūros klausimus, apie tai, kokių belikę trupinių merdinčioje Lietuvos kultūroje. O kol kas tenka kalbėti tik apie institucines intrigas. Pastangas išsaugoti ekspozicines erdves (turiu galvoje gandą, kad Šv. Jono gatvės galeriją norima uždaryti). Tai gali atrodyti kaip iš paskutiniųjų organizuoti ir pakeliui nuvargę, todėl prastos išvaizdos, bet ideologiškai svarbūs projektai. Tada galima pasakyti tik tiek, kad galbūt geriau taip, negu visai nieko. Nes vis dėlto porą menininkų iš parodos galima buvo nusižiūrėti...


„7 meno dienos“ Nr.16 (892), 2010-04-23

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

KAeZhmaFuXjKnnKE, 2011-06-23 15:35

What an awesome way to explain this—now I know ervyetihng!

saulės kelias, 2010-05-04 12:42

Ačiū Monika už straipsnius. Jie visada taiklūs, profesionalūs ir aiškūs.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti