Nuotraukos prabangiai atspaustos, labai kokybiškos ir gerai įrėmintos. Bet ne tai svarbiausia. Pokryckio fotografijos patiks visiems. Ieškantieji grožio jį ras - dokumentiškai fiksuojamos šventės, kur žmonės pasipuošę, pasitempę, šypsosi kamerai ir aplinka reprezentatyvi (tam tikro skonio žmonėms). Antropologiškai žvelgiantieji ras ką tyrinėti, nes galima apžiūrėti, kokius gėrimus švenčiantieji (ir gedintieji) geria, ką valgo, kaip puošiasi, ką kviečiasi į svečius. Galų gale kokias progas mini. Nepatiklumu apdovanoti, ironijos kankinami ir skepticizmo pilni žiūrovai galės pakikenti iš pozuojančiųjų naivumo, papročių savotiškumo. Žvelgiant į nuotraukas galima net būtų užvesti tą prieštaringą diskusiją apie keistoką mūsų kaimyninės šalies religingumą, kartais panašų į fanatizmą, kai bet kuriai progai pasitaikius deginamos žvakutės, meldžiamasi ir prireikus šiek tiek pasmurtaujama...

Fotografo teiginiai anotacijoje apibūdina jį kaip stebėtoją (t.y. antropologą). Jis ir parodos kuratorė Marta Olejnik kalba apie gyvenimo slenksčio reikšmę ir jo paminėjimo būdus. Jei neklystu, rodomos vien krikštynos, Pirmoji Komunija, vestuvės ir laidotuvės. Šia prasme požiūris į iniciacijos ritualą yra gana siauras. Truputį pervadinus parodą (į „Katalikų iniciacijos“), galima būtų pagirti menininką susiaurinus temą iki aprėpiamos. Galiausiai parodoje svarbiausia ne tai, kas kalbama, o pats vaizdas.

Galima sakyti, kad nuotraukose pavaizduota stereotipinė Lenkija: pigūs limonadai ant stalo, būtinai kryžius ar kiti religiniai simboliai ant sienos (bet gali būti ir knygos pavidalo tortas su kryžiumi), pigų puošnumą vertinantys piliečiai deklaruoja šeimos vertybes. Bendras vaizdas graudokas. Tačiau ir ne mažiau simpatiškas. Galiausiai - prieštaringas.

Matant susikaupusius, šventei pasiruošusius žmones norisi linkėti jiems sėkmės. Tačiau dar labiau norisi sužinoti tikras jų istorijas. Ne dėl piktdžiugos, o todėl, kad nuotraukose yra gana akivaizdu, jog rodomas tik fasadas. Kitaip tariant – askaradas. Balionai, glaistai, iškamšos, krinolinai, krakmolyti marškiniai ir visa kita. Rodoma tai, kaip norima atrodyti.

Regis, nuotraukų personažai atvirai pozuoja fotokamerai, o kartu išlieka visiškai nepažinūs. Jie tampa dekoracijomis. Kita vertus, ritualo dalyvis ir turi persikūnyti į kažką. Į tobulą jaunikį, gerą dėdę, simpatišką tetą, angelišką vaiką. Toks žaidimas...

Neva atsivėrimas, paliekantis svetimumo jausmą, ir yra didžioji šios parodos intriga. Belieka tikėtis, kad vaizdo padidinimas visuomet yra lyg užuomina, kad siūloma žvelgti giliau. O nuotraukos iš tiesų nemažos...

Paroda veikia iki rugsėjo 25 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“  (Latako g. 3, Vilnius) dirba antradieniais-penktadieniais 11-18 val., šeštadieniais 11-15 val.

„7 meno dienos“ Nr.32 (908), 2010-09-17