Apie kalbų lietuvį ir tylų lenką
Rafał Bujnowski. Be pavadinimo. 2008 m. Vos pravėrus galerijos duris pasitinka netikėtas vaizdas ir kvapas. Monochrominis juodos ir pilkos koloritas. Pelenais apibarstyti duonos kepalai su išskobtais Sokrato, Immanuelio Kanto ir Giordano Bruno veidais. Pastogė iš sudegusių knygų, užimanti didžiąją dalį pirmosios salės. Voratinkliais ir dulkėmis aplipęs lango rėmas su liepsnojančia žvakele ir ant grindų tyškančiu vašku. Iš butelių šukių sudėliotas trikampis, aplietas derva ir apmėtytas šiukšlėmis.
Tačiau tos šiukšlės nėra paprastos buitinės atliekos, o sudžiūvusių augalų sausuoliai, dulkės, smulkios popieriaus nuoplaišėlės - viskas natūralu. Kažkoks „natūralistiškas egzistencializmas“, tyliai sau pagalvoju. Viskas trapu, laikina. Laikas, laikinumas, per laiką, po laiko, dėl laiko - kaip suksi, visaip tinka.
Ray Bartkus - menininkas tarp Vilniaus ir Niujorko. Drąsiai ir įdomiai kalbantis/kuriantis apie viską: socialines problemas, politiką,...
|
Žvanga pančiai
Jono Jurciko darbų ekspozicijos fragmentas Parodos pavadinimas ir plakatas savo retorika uždavė skambų toną. „Zugzwang“ pasirodė lyg didelis mitinguotojų būrys, susikibęs rankomis, akompanuojant priespaudos antrankių žvangesiui gražiu darniu choru dainuojantis apie septynis nelaisvės sraigtelius.
Dėl to atskirai aprašinėti autorius, dalyvavusius parodoje, juos lyginti, skaičiuoti, grupuoti pagal lytį, tautybę, stilistiką, gvildenamas problemas ar kaip kitaip disponuoti eksponuota vizualia medžiaga nemanau esant tikslinga. Paroda labai vientisa. Nors joje pateikiami daugybės menininkų iš trijų šalių darbai, jie visi taip smagiai traukė bendrą dainą ir draugiškai išsiteko vienoje erdvėje, kad išėjusi iš parodos supratau, jog kokio nors vieno ar kelių...
|
Paminėti būtina
Przemysłav Pokrycki. „Pirmoji Komunija“. 2005 m. Tai viena iš įdomesnių tarptautinio fotografinio meno festivalio Vilniuje „In Focus 2010“ parodų.
Nuotraukos prabangiai atspaustos, labai kokybiškos ir gerai įrėmintos. Bet ne tai svarbiausia. Pokryckio fotografijos patiks visiems. Ieškantieji grožio jį ras - dokumentiškai fiksuojamos šventės, kur žmonės pasipuošę, pasitempę, šypsosi kamerai ir aplinka reprezentatyvi (tam tikro skonio žmonėms). Antropologiškai žvelgiantieji ras ką tyrinėti, nes galima apžiūrėti, kokius gėrimus švenčiantieji (ir gedintieji) geria, ką valgo, kaip puošiasi, ką kviečiasi į...
|
|