Dėl to atskirai aprašinėti autorius, dalyvavusius parodoje, juos lyginti, skaičiuoti, grupuoti pagal lytį, tautybę, stilistiką, gvildenamas problemas ar kaip kitaip disponuoti eksponuota vizualia medžiaga nemanau esant tikslinga. Paroda labai vientisa. Nors joje pateikiami daugybės menininkų iš trijų šalių darbai, jie visi taip smagiai traukė bendrą dainą ir draugiškai išsiteko vienoje erdvėje, kad išėjusi iš parodos supratau, jog kokio nors vieno ar kelių labai sužavėjusių ir į atmintį giliai įsirėžusių solistų išskirti, deja, negaliu.
Be abejo, buvo Jonas Jurcikas, kuris užkariaudamas Marsą kartu užkariavo ir visas tik jam skirto mažo kambarėlio sienas; dirbtinėmis eglišakėmis nusagstyta patalpa, kurioje juodame nieke pakibusios skrajojo Olgos Dedovos moterys; kaukėtosios Kristinos Kurilionok gražuolės arba margaspalvės Kristi Kongi drobės ir kiti, kiti, kiti... Tuomet natūraliai kilo klausimas: ką norėta pasakyti šia paroda? Ar kad Baltijos šalyse dar yra likę jaunų, kuriančių, aktyvių bei ambicingų menininkų, kurie nori būti pastebėti; nori, kad jų pavardės (daug pavardžių) būtų žinomos, nori išsikovoti tam tikras pozicijas šiandieniame dailės gyvenime? Ar kad yra tam tikra kritinė masė, kurianti pagal panašius principus, ir nesvarbu, ar tai Lietuva, Latvija, ar Estija, visi yra atradę panašius stilistinius modelius, kurie ir turėtų būti suvokiami kaip šiuolaikinis jaunuomenės menas?
Bent jau antrankiai plakate, iliustruojantys priespaudos idėją, nekėlė abejonių, jog paroda yra mėginimas vaduotis iš nelaisvės. Galbūt siekta nukalti raktą, o gal bent sugriebti mažą šapelį, kuriuo, intensyviai krapštant, anksčiau ar vėliau bus galima atrakinti spyną, o blogiausiu atveju - susikurti progą nebaudžiamam pabarškinti į metalines kalėjimo grotas. Juk pirmas žingsnis į pergalę arba bent jau tikslingą kovą yra priešo įvardijimas. Tačiau nors visos priespaudos priežastys rengėjų buvo suskaičiuotos ir surašytos, o paroda kuruota sėkmingai ir teisingai, ji nereikalavo kokio nors ypatingo naujoviško gebėjimo, būtino norint perprasti, kas ir kaip. Kūriniai nesuerzino, neįvarė rakšties, kuri ir galėtų būti tas puikus antrankių klebenimo šapelis. Negana to, bendra parodos retorika pasirodė šiek tiek arogantiška rodomų darbų atžvilgiu. Anotacijos ir plakatas kėlė jauno menininko statuso bei matomumo šiuolaikinėje visuomenėje problemas, kurios, neneigsiu, yra aktualios, tačiau tokių temų atgarsių paieškos konkrečiuose kūriniuose dažnai atrodo dirbtinai ir pritemptai. Taigi darbai egzistavo sau, o paroda, kaip įvykis, džiugino savo spalvingumu, atmosfera, puikia proga smagiai pasivaikščioti po apgriuvusį pastatą pagal nuorodų strėles.
O šis, jau aptriušęs sovietinukas, turbūt paklaikęs cypė nuo tokios gausos vakarietiškos makalynės. Būtent vakarietiškumo šaltojo karo metų prasme. O viduje vyko postmodernistinis žaidimas - amžinas visko ir paties savęs citavimas, kuriantis vis naujas prasmes ir sąsajas. Taigi čia buvo galima aptikti ir ryškiaspalvio poparto ir fovizmo, ekspresionizmo ar konstruktyvizmo stilistinių atgarsių. Parodos erdvė taip pat evoliucionavo nuo Briano O'Doherty aprašyto modernistinės galerijos baltojo kubo laikų ir nuo laiko aptekėjusi pasirodė beveik tokia pat marga ir tapybiška kaip ir patys kūriniai. Tai kūrė bendrą, vizualiai triukšmingą erdvę, kurioje konkretus darbas tapo tik bendros visumos dalimi, drauge su vamzdžiais, elektros skydinėmis ar durimis atrodęs lyg margo kilimo gija, kurią įdomu apžiūrėti iš arčiau, nors bendras vaizdas vis dėlto svarbesnis.
Vizualiai margų erdvių naudojimas nebėra naujovė šiandienio Vilniaus kultūriniame gyvenime. Galima net teigti, kad alternatyvių vietų paieškos beveik tapo madingos. Iš panašių paminėčiau Fluxus ministeriją, kuri vaistinėje ieško vaistų arba imunitetą stiprinančių „vitaminų“ eiliniam lietuviškos kultūros vartotojui, loftus, kurie siūlo gyvenimo kaip meno ir meno kaip gyvenimo artumo pajautimą, „Tauro“ alaus gamyklą, kuri svaigina, o aptariamoji „Commune Art Vilnius“ duonos kepykloje kepa kasdienišką kultūrinę duoną. Būtent tokia buvo ir paroda „Zugzwang“ - puiki ir įtraukianti, bet vis dėlto labai jau taisyklinga ir kasdieniška, ypač kai dauguma eksponuojamų darbų yra tradicinių dailės formų - dominavo tapyba, skulptūra bei šiek tiek videodarbų.
Tekstas ant lapelio, prikabinto prie vienos salės sienos, teigia: „Zugzwang - tai mąstymo padėtis, bet nepaisant to viskas įvyksta.“ Tai, kad paroda vyksta, yra puikus žingsnis ir, remiantis pasiūlyta šachmatų terminologija, toks pavadinimas netgi atrodo ne visai tinkamas. Juk terminas zugzwang pirmine prasme reiškia ne tik nenaudingą ėjimą, bet dar ir bloginantį padėtį. Paroda situacijos tikrai neblogino (ką jau čia pas mus galima pabloginti...). Juolab kai žengiamas didelis ir matomas žingsnis - juk tai ne mažo miestelio kultūros namų parodėlė, tai didelė tarptautinė paroda.
Paroda veikia iki rugsėjo 30 d.
„Commune Art Vilnius“ (buvusioje duonos kepykloje, Saltoniškių g. 7, Vilniuje) ekspozicija atidaryta antradieniais-sekmadieniais 12-18 val.