Kad ir koks tas mišinys būtų, labai aišku, kad priartėta prie ribos arba - arba, iki šiol - nuo dabar. Įstrigo dviprasmiškumas suvokus, kad atsivėrimas, kaip ir mirtis, visada yra virsmo momentas. Parodos pavadinime didžiosiomis raidėmis išryškinta antroji žodžio dalis - JOS - nurodo, kad aistros ir kančios pjūvis sutelkia dėmesį į moteriškąjį dvasingumą, jei norite - mistinius išgyvenimus. Bus kalbama apie moterų tikėjimą. Tikėjimą ne religine, o platesne prasme. Artėjant Kalėdoms, kai savęs paklausiame apie santykį su nežinomybe, tokiems pamąstymams pats laikas.

Marijos Teresės Rožanskaitės „Čėčėnė" (2003), net ir įstatyta į ikoniško plokštumo, kraujo raudonumo foną, neturi nieko erotiško. Ji yra prie slenksčio, kur mirtis reiškia gyvenimą ir atvirkščiai. Menininkė nutapė šį paveikslą sujaudinta per televiziją tiesiogiai rodomos kraupios įkaitų dramos, kai savižudės teroristės manifestavo savo pasirinkimą susisprogdindamos. Kita parodoje atsidūrusi Rožanskaitės drobė pasakoja Lietuvos partizanės Sofijos Butėnaitės (slapyvardžiu Ramunė) kelią myriop. Ją irgi matome abstrakčiame iš krikščioniškosios ikonografijos pasiskolintame fone, įtaisytą sidabro aptaisuose su automatiniu ginklu rankose. Jos abi žvelgia tarsi iš anapus. Moterų pavidalai yra tik nuorodos į įvykį, durys į buvusias aplinkybes, tokias nepakenčiamas, kad buvo būtina dematerializuotis. Abiejuose paveiksluose greta esantys kitų moterų fragmentai byloja, kad tokia istorija ne vienintelė, o nuolatos pasikartojanti.

Šie du parodos darbai yra ryškiausi vizualiai ir radikaliausiai įelektrinti. O bendras ekspozicijos vaizdas kur kas santūresnis. Turint neribotas kūrinių pristatymo galimybes (didelius ekranus, modeliuojamą erdvę ir pan.), darbų rinkinį, be abejo, būtų galima parodyti kur kas efektingiau, bet ne tai svarbiausia. Mat parodos „PasiJOS" kuratorė Laima Kreivytė parodas „nukala" remdamasi tais pačiais principais, kaip ir tekstus. Jose svarbiausia yra prasmės, jų sąšaukos, susipynimai ir net garsiniai sąskambiai. Kad ir kiek skirtum dėmesio teksto vaizdui (kaligrafijai, dizainui), blogo teksto tai nepadarys geresnio ir atvirkščiai. Kreivytės parodose kūriniai nebūna tiesiog surinkti, jie rikiuojami į sakinius, posmus kaip žodžiai siekiant prasmių talpumo ir minties erdvumo. Net parodos išeities taškas yra tekstas, kuratorės perskaitytas prieš penkiolika metų, apie išeiviją sukrėtusį eilėraštį „Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę", kur Kristaus istorija perpasakojama pakeitus jo lytį. Eilėraštį, kuris prasideda: „Kristus buvo Kristė", ir kur moterimi paversto Išganytojo nukankinimas išsipildo per išniekinimą, gina ir apmąsto kunigas Kęstutis Trimakas. Jo manymu, moters dvasingumas niekuo nėra silpnesnis už vyro, „nes tiek daug kartų ji yra įrodžiusi savo dvasinę galią, net ir sunkiausiomis sąlygomis". Kunigas išmintingai siūlo neieškoti erezijos, o leistis vedamam autorės palyginimo keliu. Juk jei nepasitikėtume Kristaus palyginimais ir nesileistume jo vedami, galėtume šį apkalinti skatinimu sukčiauti, prostitucijos gynimu ir t.t.

Kadangi Kreivytės parodos kūriniai nėra susibūrę tarsi pakeleiviai, viešojo transporto stotelėje laukiantys to paties troleibuso (tik formaliai sujungti projekto ar oriai skambančios paraiškos), ir nedeklaruoja apsimestinės autonomijos, telieka pasikliauti kuratore-pasakotoja ir leistis jos vedamai, ties kiekvienu kūriniu apsistojant, kaip sustingstama prie stacijos.

Pirmas beveik atsitiktinis (?) sąskambis - Kristina. Ne Kristė, o Kristina Inčiūraitė su nuotraukų serija „Blogi metai" (2007-2008). Joje užfiksuotos Šiaurės Prancūzijos miestelio Bouvignies vietos, kur XVII a. kelios moterys buvo už raganavimą pasmerktos myriop ir nukankintos. Menininkė patyrinėjusi žemėlapius atrado, kad peizažas beveik nepakitęs: tose pačiose vietose išlikę net nereikšmingi takeliai. Nuotraukose nieko ypatingo neaptiksite: ramiausiai ganosi arklys, lyg niekur nieko iš žemės kyšo seni medžiai, akla ir kurčia savo plokštumą demonstruoja siena. Regis, aplinka susimokiusi apsimeta, kad iš tiesų čia niekada nieko nevyko, tik kilo ir leidosi saulė. Galiausiai erdvė ir neturi nieko bendro su įvykiais. Įvykiai vyko žmonėms, kurių nebėra. Tą keistą apgaulės jausmą iškrečia atmintis. Miestelio abejingumas išprovokuoja nebylų priekaištą. Visai neseniai patyriau labai panašų jausmą, kai sužinojau, kad viena kolegė įsikūrusi mano vaikystės bute. Kai užsukau į svečius, nors ir sunerimau, kad viskas yra regimai susitraukę, patyriau, kad erdvės atstumų proporcijos tos pačios. Nemanau, kad laiptinė, elektros skydelis, durys ir kita mane atpažino. Aš juos pažinau. Tiksliau, mano kūnas. Nežinojau, kad jis turi autonomišką atmintį, nesusijusią su kalbos sistema, kuri (ir tik ji), maniau, konstruoja mano pasaulio suvokimą. Atpažinimas, nors ir įnešęs nemenką sumišimą, buvo džiugus. Šios visiškai nesusijusios istorijos turi bendrą vardiklį - nejaukumą, kylantį dėl nematomo ryšio tarp stiprios emocinės patirties ir absoliučiai niekuo neypatingo vaizdo.

Joanos (vardo reikšmė: Dievo išklausyta, palaiminta) Deltuvaitės nuotraukų ciklas „Palikta buitis" (2008) tyrinėja daug švelnesnį, asmeniškesnį tikėjimo ir atminties aspektą. Fotografė fiksuoja „užkonservuotus" kambarius vaikų, kurie suaugo ir paliko tėvų namus. Kambariai, virtę vaikystės artefaktų muziejais, nurodo buvusių gyventojų trūkumą, tėvų laukimą grįžtant to, kas negali grįžti, kartais pagarbą asmens saviraiškai, o kartais prasilenkimą su realybe. Pageltę plakatai, pasenę kalendoriai, žaislai ir kiti niekučiai išmintingai skaudina, nes yra „susipykę" su laiku. Deltuvaitės užfiksuoti kambariai-mauzoliejai netiesiogiai kalba apie mirtį. Nuotraukose ties anapusybės riba tabaluoja tik daiktai, bet nesunku nubrėžti paraleles su istorijomis apie našlius, saugančius mirusiųjų gyventas erdves, tarsi jos dar sulauks šeimininko. Naratyvą galima vynioti gilyn link Mėlybarzdžio žmonų kambario iki Egipto faraonų įkapių.

Santos (pažodžiui verčiant - Šventoji) Lingevičiūtės darbas „Ir nebus mirties karalijos" (2008), remiantis Carlo Theodoro Dreyerio filmu „Žanos d'Ark kančia" (1928), dekonstruoja kino kalbą (tyčia rodoma, kad Žanos d'Ark ašaros dirbtinės, plaukų apkarpomi tik galiukai, o ne drastiškai nuskutama galva, galų gale karpoma pati juosta - kino šventenybė) ir kartu yra dekonstruojama ta dekonstrukcija garso takeliu. Už kadro ritmiškai skaitomas Dylano Thomaso eilėraštis, kur nuolat kartojasi raktinė eilutė: „Ir nebus mirties karalijos". Viskas, kas „žudoma" vaizdu, valdingu žodžių veiksmu sugrąžinama atgal į gyvenimą. Mirties ir gyvenimo riba ištirpinama tikėjimo akte. Esi supainiojamas tiek, kad gauni vėl pajusti nežinojimo pilnatvę, kuri laimina vystykluose gulinčiuosius ar esančiuosius prie sapno slenksčio.

Inesos Kurklietytės sukurtas filmas „Kristina Kristuje" pasakoja apie protestantų liuteronų tikinčiąją, kuri nori dirbti kunige, tam turi reikiamą išsilavinimą, bet yra nepripažįstama lietuviškos Liuteronų bažnyčios. Šiam darbui net nereikia vedlio, norint jį įrašyti į parodos kontekstą. Pasirodo, neužtenka pakeisto įstatymo norint būti įsileistai, reikia dar ir laiko, kad galvose įvyktų lūžis, leidžiantis praplėsti suvokimą. Nejaugi moters dvasingumas iš tiesų yra toks gąsdinantis? Kada į krikščioniškąją ikonografiją, šalia daugybės šventųjų kankinių bus įrašyta daugiau veiklių ir nenukankintų moterų?

Alinos Melnikovos vardas neturi krikščioniškų ištakų, ir savo videoperformanse „Nemonumentali" (2008) ji nekalba apie jokias šventenybes. Atvirkščiai - ji kerštauja, o gal tiesiog atsiima atimtą centrinę erdvę, kur ji pati sprendžia, kaip atrodys ir ką veiks. Alina užsilipa ant postamento viduryje fontano (neveikiančio), kur paprastai esame įpratę matyti apnuogintas gražuoles, skirtas maloninti vyro akį. Alina neguli, ji ne tik stovi įsispyrusi į aštrius batų kulnus, bet ir valdo: viena ranka suėmusi lyg vadžias simuliuojamas vandens čiurkšles plaka jas bizūnu. Sakytume, įsikūnijusi sadomazochistinių (visgi) vyro fantazijų figūra. Tas būtų tiesa, jei ši pozicija nebūtų savarankiškai pasirinkta, o tai keičia galių išsidėstymą. Užtenka pažiūrėti, kaip nuožmiai menininkė užriša falo pavidalo fontano vamzdžius, kurie ir yra šio veikimo kanalai, kad susivoktum, kas yra situacijos šeimininkė. Darbas „Nemonumentali" tarsi išjudina visą parodos pasakojimą iš skausmingo sąstingio, padeda kablelį arba daugtaškį moters patirčių istorijoje. Žinoma, ji anaiptol ne pirma pasiūlė apversti ar praplėsti moters vietos suvokimą, bet, kaip ir gaivinant mirštantįjį elektrošoku, kartais reikia dar kelių smūgių. Ko gero, teisingiau būtų sakyti, kad nenorint numarinti moteriškosios dalies, visuomenės kūnui vis dar reikia „kvėpavimo aparato". Iš tiesų, iš tiesų sakau jums.

Julija Kristeva yra daug kalbėjusi apie kūno atmintį ir dalyvavimą gyvenime, kažkiek šis aspektas iškilo ir mano tekste, bet Jacques'as Lacanas sakosi, jog net mūsų mįslingoji pasąmonė ir sapnai veikia remdamiesi kalbinėmis struktūromis. Gal todėl man, kaip žmogui, daugiausiai laiko praleidžiančiam su kalba, tokias parodas kaip ši yra lengviausia „skaityti". Kita vertus, Kristeva išsigelbėjimu nuo nutylėtų patirčių laiko nepaklusnią gramatikai ir logikai poetinę kalbą, kuria taip noriai naudojasi menas. O kadangi Laima Kreivytė turi stiprų polinkį į prasmes atveriančią poeziją (ne tą, kuri tik rimuojasi), tai jos tekstų ir parodų skaitymas dar suteikia ir teksto malonumą.

„7 meno dienos“ Nr.47 (829), 2008-12-26