Birželio 17 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Justinas Vienožinskis. Gyvenimas, paskirtas menui“ (kuratorė – Laima Bialopetravičienė). Joje eksponuojami J. Vienožinskio darbai, išsamiai atspindintys menininko kūrybą – ankstyvieji studijų metų piešiniai, įvairių laikotarpių tapyba, kurioje dominuoja Vienožinskio labiausiai mėgti žanrai – peizažas ir portretas. Rodomi ir pokario metais sukurti, daugiausia nedidelio formato Vilniaus peizažai, kelionių po Kaukazą vaizdai.

Rengiant parodą, ko gero, nebuvo paprasta surinkti plačiai pasklidusius Vienožinskio kūrinius (apie šią problemą ne kartą yra kalbėję dailininko kūrybos tyrinėtojai). Nemažai dailininko darbų priklauso jo sūnui Vincui Vienožinskiui, kitiems giminaičiams. J. Vienožinskio kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus Kaune, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Nacionalinis muziejus ir kitos institucijos. Todėl parodoje matome ir sunkiau prieinamus, rečiau matomus Vienožinskio darbus, pavyzdžiui, iš Lietuvos dailės muziejaus fondų, kurie nėra rodomi nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje.

Kaip paprastai būna tokiose parodose, ekspozicijoje pateiktas ir dailininko kūrybą, veiklą pristatantis tekstas, įvairių laikotarpių fotografijos. Parengtas ir vaizdinis pristatymas – rodomos nuotraukos, kūriniai su trumpais komentarais titruose, glaustai pasakojantys pagrindinius J. Vienožinskio biografijos faktus. Tačiau tvarkinga, „muziejinė“ parodos ekspozicija kelia dvejopus jausmus. Viena vertus, tie, kurie žino J. Vienožinskio kūrybą, yra susipažinę su jo veikla, bent kiek įsivaizduoja dailininko aplinką, veiklos ir kūrybos foną, čia mato pastangas visa tai apibendrinti. Akylesniam stebėtojui parodoje atsivers ankstyvosios dailininko kūrybos polinkis į romantiškesnę, moderno stilistikos paveiktą raišką ir vėlyvojoje išsikristalizavęs atpažįstamas braižas – postimpresionistinis formų apibendrinimas, kompozicijos struktūriškumas, subtili, niuansuota sidabriška kolorito gama. Tačiau žiūrovui, mažiau žinančiam apie J. Vienožinskį, parodoje vargu ar atsiskleis jo kūrybos ir veiklos priežastingumas, svarbios ar tiesiog įdomios aplinkybės, kontekstai, o parodos pavadinimas greičiausiai teliks tarsi gražus, tačiau abstraktus teiginys. Tokių, už ekspozicijos ribų šįkart likusių dalykų būtų galima prisiminti begales. Pavyzdžiui, J. Vienožinskio studijos Krokuvoje (1908–1914 m.). Pasak dailininko kūrybos tyrinėtojos Dalios Ramonienės, tuo metu Krokuvos dailės akademijoje vyko esminės permainos – ji buvo reformuota, atsisakant akademinės, istorinės tapybos, teigiama kūrėjo individualumo, saviraiškos svarba. Dailininko mokymosi Lenkijoje laikotarpis sutapo ir su judėjimo „Jaunoji Lenkija“ („Młoda Polska“) banga, skleidusia intuityvizmo, iracionalumo idėjas. Krokuvos dailės akademija buvo svarbus XX a. pradžios Europos meninio gyvenimo centras. Lakoniški šių faktų komentarai, galbūt – Vienožinskio mokytojų Krokuvoje, žinomų to meto lenkų dailininkų Wojciecho Weisso (1875–1950), Teodoro Axentowicziaus (1859–1938) kūrybos pavyzdžiai (juk būtų galima pateikti ir kūrinių reprodukcijas) leistų susidaryti kur kas aiškesnį vaizdą apie J. Vienožinskio kūrybos raidą, įtakas, pagaliau – tą patirtį, meninį, kultūrinį pasaulėvaizdį, kurį tapytojas parsivežė į Lietuvą.

Arba – ekspozicijoje pateiktos nuotraukos su istorinėmis Kauno meno mokyklos pamatų pašventinimo akimirkomis. O juk šis praeities fragmentas liudija kur kas daugiau, ne tik mokyklos statybų pradžią. Kauno meno mokyklos idėjos realizacija yra tikras atsidavimo idėjai, herojiškumo pavyzdys. Kaip žinia, vienam to meto valdininkui suabejojus mokyklos pastatui parinkta vieta, jos mokytojai ir mokiniai, J. Vienožinskio paskatinti, visi drauge savo rankomis kasė pamatų duobę… Pagaliau, svarbu įsivaizduoti ir to meto socialinį, politinį, ekonominį kontekstą: jauna, ką tik pradedanti stotis ant kojų nepriklausoma Lietuvos Respublika; valdinininkų gvardija, kuri, visai kaip mūsų laikais, ne visada supranta meno svarbą ir apskritai kaip ir kodėl reikėtų mokytis dailės… Stokojant lėšų kultūros reikmėms, J. Vienožinskiui buvo siūlomi kompromisiniai meno mokyklos variantai. Pavyzdžiui, keletas medinių pastatų, kuriuose ji galėtų veikti. Tačiau šis sugebėjo pasiekti kur kas daugiau. Meno mokykla buvo pirmasis objektas Kaune, statomas nepriklausomos valstybės lėšomis. Erdvų, neoklasicistinių formų, tuo metu itin modernų ir šiuolaikišką pastatą suprojektavo vienas žymiausių tarpukario Kauno architektų Vladimiras Dubeneckis. Tai buvo didelis laimėjimas – sprendžiant iš J. Vienožinskio raštų Kauno valdinininkams, Aukštųjų piešimo kursų mokiniai iki tol dirbo labai prastomis sąlygomis. Žinoma, labai svarbi ir mokyklos priešistorė – minėtieji Vienožinskio organizuoti piešimo kursai, kurie vėliau išaugo į aukštąją mokyklą.

Kitos reikšmingos aplinkybės – šeima, gimtųjų namų aplinka, čia susiformavusios menininko pažiūros, charakteris, skonis. Apie tai ekspozicijoje taip pat nutylima. Tik tėvų, kitų artimųjų portretai, viena kita nuotrauka liudija, kaip šie žmonės atrodė, su kokiais jausmas dailininkas kadaise žvelgė į juos. Tuo tarpu Vienožinskiai buvo tikri Lietuvos patriotai, lietuvybės puoselėtojai. Į Dačiūnų kaimą, kur gyveno ši pasiturinčių, darbščių ūkininkų šeima, buvo pramynę kelius knygnešiai. D. Ramonienė monografijoje „Justinas Vienožinskis“ prisimena ir vieną garsų Vienožinskių giminės atstovą, dailininko dėdę, kunigą, poetą Antaną Vienažindį (1841–1892): „Šeimą gaubė ir tam tikra garbės aureolė, apylinkės žmonių siejama su kunigo, o ypač – su poeto, kurio eilės, virtusios liaudies dainomis, lyriška gaida skambėdavo Rokiškio apylinkėse, vardu.“ Iki šiol sakoma, kad žmonės labai mėgo emociškai paveikius A. Vienažindžio pamokslus. Įdomu ir tai, kad kunigo-poeto tekstai gyvi ir šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje, štai kad ir Vytauto Kernagio šlageris „Linksminkimos“, sukurtas pagal Vienažindžio eiles…

Principingas J. Vienožinskio charakteris, emocionalumas geriausiai atsikleidžia polemikoje – dailininko laiškuose, kritikos straipsniuose, įvairiose publikacijose. Būtų tikrai įdomu, jei ekspozicijoje pristatomi Krokuvoje sukurti aktai ir vėliau į Kauno meno mokyklą perkelta nuogo modelio studijų patirtis, užgavusi konservatyviau mąstančius J. Vienožinskio amžininkus, sulauktų ir paaiškinimo parodos žiūrovams. Aštriai šia tema yra pasisakęs prelatas, teologas, poetas, filosofas Adomas Dambrauskas-Jakštas (1860–1938). Tuo metu J. Vienožinskis šiam viešai įrodinėjo tokio metodo svarbą ir tikrąjį tikslą. Taikliai šią situaciją komentavo į Dačiūnų sodybą su filmavimo grupe atvykusi Liudvika Pociūnienė: „Jei parodos rengėjai į ekspoziciją žvelgtų konceptualiai, čia, greta nuogų modelių piešinių, būtinai puikuotųsi ir Adomo Jakšto portretas…“ J. Vienožinskio meninės pažiūros visai kitaip suskamba ir greta kitų iškiliųjų XX a. pirmosios pusės lietuvių dailės figūrų, pavyzdžiui, Vytauto Kairiūkščio ir jo įkvėpto moderniosios dailės sąjūdžio Vilniuje. Jas savo publikacijose yra įdomiai gretinę Antanas Andrijauskas, Viktoras Liutkus. Keletas tokių minčių, palyginimų taip pat leistų suprasti, kad anuomet, nors ir gana ramiame, nuosaikiame Lietuvos dailės vyksme, taip pat būta skirtingų modernumo, šiuolaikiškumo sampratų.

Visa tai – ne priekaištas parodos rengėjams, labiau – pamąstymai, kaip galima būtų pateikti tokią įdomią, unikalią medžiagą. Galbūt Lietuvos dailės muziejus eina paprastesniu keliu, pasirinkdamas tiesiog paveikslų eksponavimą, iš inercijos, arba dėl to, kad sudaryti įvairiapusiškesnę, skirtingais kontekstais praturtintą ekspoziciją – sudėtingiau, brangiau. Taip, profesionalams, specialistams koks nors ypatingas jos „apvalkalas“ lyg ir nereikalingas. Tačiau ar tokios parodos rengiamos tik jiems?

Kiek vėliau, birželio 29-ąją, dailininko gimimo dieną, jo kūrybai ir asmenybei skirti renginiai įvyko ir Rokiškio krašto muziejuje. Čia atidarytos Vilniaus dailės akademijos tapybos katedros studentų, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytojų, taip pat – J. Vienožinskio mokinių – Bronės Jacevičiūtės-Jėčiūtės (gim. 1919 m.), Roberto Antinio (1898–1981), Napoleono Petrulio (1909–1985) kūrybos parodos. Tą pačią dieną atvėrė duris ir memorialinė J. Vienožinskio ekspozicija gimtojoje tapytojo Dačiūnų sodyboje. Nepaisydami plačiai nuskambėjusio šiurpaus apiplėšimo, sodybos šeimininkai tą vakarą svetingai priėmė nemažą būrį lankytojų. Į sodybą susirinko ir įvairių kartų Vienožinskių giminės atstovai, ir VDA profesoriai – Arvydas Šaltenis, Viktoras Liutkus, Dalia Ramonienė, studentai, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytojai, vietos menininkai, muziejininkai, Rokiškio merijos valdininkai. Visi atvykusieji į Dačiūnus pirmiausia buvo sukviesti į atstatyto kryžiaus pašventinimą, kiek vėliau šeimininkai lankytojams pristatė vietos meistro išdrožtą koplytstulpį, žymintį vietą, kurioje kadaise stovėjo greta pagrindinio sodybos pastato Justino Vienožinskio pastatytas namas, kurį vėliau nugriovė sovietų valdžia. Dačiūnuose apsilankė ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas, tąkart kalbėjęs, kad minint M.K. Čiurlionio mirties metines svarbu nepamiršti ir kitų Lietuvos dailei nusipelniusių asmenybių. Gyvai ir įdomiai vyko ir būsimo L. Pociūnienės dokumentinio filmo apie Justiną Vienožinskį kūryba – būrelis vakaro dalyvių balsiai skaitė įvairius dailininko straipsnius, laiškus ir jų ištraukas. Gal ir ne itin drąsiai, tačiau netrukus ėmė megztis pokalbis apie tai, kaip šiandien reikėtų vertinti tapytojo mintis, kaip kiekvienas jas suprantame.

Memorialinė tapytojo ekspozicija, išdėstyta keliuose senoviško medinio namo kambariuose, atrodo išties skoningai ir jaukiai – čia lankytojus pasitinka autentiški J. Vienožinskio daiktai, baldai, tapybos reikmenys, eksponuojami piešiniai, fotografijos, kita dokumentinė medžiaga, perteikianti amžiaus pradžios sodybos atmosferą. Kuriant šį kuklų muziejų, daug darbavosi A. Šaltenis, rūpinęsis baldų restauravimu, D. Ramonienė, padėjusi išeksponuoti nuotraukas. Deja, įrengus ekspoziciją, sutvarkius senovinius baldus, dabar teks restauruoti ir tapytojo paveikslus, vandalų išpjautus iš rėmų.

Taigi, įvairūs renginiai – skirtingi žvilgsniai į lietuvių tapybos klasiko kūrybą ir gyvenimą. Visi jie savaip vertingi, tačiau žvalgantis į praeitį visada įdomiau įveikti laiko atstumą, t. y. vertinti ne sausus faktus, bet išvysti ir pajusti gyvą, su dabartimi persipinančią istoriją.

Paroda veikia iki rugpjūčio 21 d.

Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) dirba antradienį–šeštadienį 11–18 val., sekmadienį 12–17 val.

„7 meno dienos“ Nr.27 (949), 2011-07-08