Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Ryšiai su realybe


Šiuolaikinio Rusijos meno paroda „Estetika vs informacija“ Klaipėdoje


Monika Krikštopaitytė

Share |
Grupė „Kur bėga šunys“. „Pornopedaliniai sapnai“. 2007 m.
Ambicinga paroda veikia pastate, ant kurio (iš pažiūros) lygiai tokiu pat šriftu kaip kadaise ant Šiuolaikinio meno centro buvo parašyti tie patys žodžiai „Parodų rūmai“.

Sovietinio palikimo detalę pastebėti naujai privertė tai, kad šiuolaikinio rusų meno parodoje menininkai nebijo užkabinti ne visuomet malonaus mūsų šalių santykio. Bet ne tik tai. Klaipėdos kultūrų komunikacijos centras su Ignu Kazakevičiumi priešakyje, įsikūrę Klaipėdos parodų rūmuose, primena ŠMC prieš gerą dešimtmetį, kai dar visi visko norėjo, pernelyg nesikartojo ir nebijojo rizikuoti. Avantiūros atmosfera tvyro ore, bet šįkart ne veltui buvo surizikuota.

 

Rusija yra suvokiama kaip labai prieštaringa šalis, kuri turi gilias ir arogancijos, ir intelektualines tradicijas. Tikėtis galima buvo bet ko: nuo populiarių, į Vakarų rinką orientuotų kūrinių iki visiškai periferinių menininkų rinkinio pristatymo. Tačiau kuratorius Konstantinas Bochorovas, regis, yra linkęs burti į avangardą ir intelektualinius žaidimus linkusius kūrėjus. Ne vienas iš jų siekė idėjiškai susieti kūrinius su aplinka, todėl paroda „Estetika vs informacija“ Klaipėdoje veikia kaip gyvas organizmas, o ne kaip keistas eksportas. Net nenumatyti (?) eksponavimo niuansai prisidėjo prie tokio įspūdžio: aprašymai prie kūrinių lietuvių ir rusų kalbomis sutampa tik iš dalies, vėl mums primindami tarybinių laikų situacijos dviprasmiškumus.

 

Įėjus į parodų sales visur aidi įspėjantis balsas (cituoju iš atminties): „Rusų kareivis gali nevalgyti ir negerti kelias paras, jam užtenka jėgų iš šaukšto plikų kruopų. Mirties jis nebijo, todėl yra itin pavojingas, nes veikia beatodairiškai. Rusai moka atsirasti iš niekur, tiesiog išlįsti iš po žemių. Šaltis, badas jiems nieko nereiškia.“ Rusai šiame pasakojime apibūdinami tarsi nesuvokiami ateiviai iš kitos planetos. Nejučia iš vaikystės grįžta į pasąmonę įkaltas įsitikinimas, jog (filme) kad ir kas atsitiktų, „rusai laimės“. Prie to prisideda keblus jausmas, kad tą tikėjimo „implantą“ jau norėtųsi išinstaliuoti, nes jis prieštarauja dabarties lūkesčiams.

 

Labiausiai pribloškia tai, kad šis mistiškas pasakojimas apie rusų kareivį yra ne išgalvotas, o pacituotas. Meno teoretiko Anatolijaus Osmolovskio sumanymu buvo įgarsintas knygos skyrius „Raudonoji armija“ iš Antrojo pasaulinio karo laikų Vermachto generolo Fridricho fon Melentino knygos „Tankų mūšiai“. „Šis skirsnis buvo parašytas siekiant įspėti karo lauko vadus apie rusų kareivių charakterį ir kovos ypatybes. Šis tekstas parengtas atsižvelgiant į buvusio Pabaltijo šalių nesenos okupacijos patirtį“, - teigia lietuviškas kūrinio aprašymas. Kiek žemiau pateikiamas labiau išplėtotas rusiškas aprašymas: „Darbas informuoja apie metodus, kaip kautis su rusų kareiviais, ir provokuoja diskusiją šia aštria tema.“

 

Osmolovskio parinktame tekste galime įžvelgti ir slaptą pasididžiavimą rusų „nerealumu“, ir aštrią ironiją kraštutinės mistifikacijos atžvilgiu. Aišku viena - būti rusu nėra taip jau paprasta, ypač šalyje, kurią neseniai buvo okupavę tėvynainiai. Iš Anatolijaus paskaitos parodos atidaryme buvo galima suprasti, kad šiuo metu jis labiausiai gilinasi į autorystės, kaip menamo pranašumo, klausimus ir 7-8-ojo deš. avangardistų tekstus, tačiau strategija, kurią pasirinko savo kūrinio pagrindu, man yra girdėta iš šių dienų populiaraus filosofo Slavojaus Žižeko. O būtent - jei nori užmegzti dialogą su tavo atžvilgiu priešiškai nusiteikusiu bei gajus stereotipus apie tave turinčiu asmenimi, turi be kalbų priimti primestą vaidmenį. Tik tuomet lieka galimybė. Jei abu priešininkai lieka prie savo nepajudinamų pozicijų, situacija nepasikeičia. Osmolovskis savo audioinstaliacijoje „Informuojame jus“ (2010 m.) tam tikra prasme prisiima visas „to keisto ruso“ savybes. O tokios transgresijos demonstravimas iškart paperka ir atveria dėmesį visiems kitiems parodoje esantiems darbams.

 

Parodoje pristatoma 16 autorių, iš jų kelios menininkų grupės. Juk griežtoje šalyje darbas keliese, matyt, turi privalumų. Beveik visi kūriniai vienaip ar kitaip kalba apie ryšį su realybe. Visi dalyvaujantys menininkai, sprendžiant pagal kūrinius, vienaip ar kitaip yra iš tos realybės emigravę. Todėl ir reikia ieškoti ryšių su ja, nes tikrovės valdymas ar bent aiškus suvokimas gali būti paprasčiausiai neprieinamas. Vienur ekspozicijoje kabo didžiuliai neegzistuojančių leidinių plakatai, mat toks jau verslas (užtenka geros antraštės ir dailaus viršelio, turinys niekam nereikalingas), kitur interaktyvi animuota moteris tau nurodinėja, ką daryti, dar kitur tave nardina į haliucinaciją, kur net nebekyla klausimų, kad ryšys su realybe yra prarastas ir viskas yra fiktyvu, gal net ir noras maištauti prieš centrinę valdžią yra netikras.

 

Bene įspūdingiausiai atrodo visą salę užimanti grupės „Kupidonas“ smėlio instaliacija „Kasparas Davidas Friedrichas“ (2010 m.). Vasarą rodytoje KKKC parengtoje parodoje, kuri buvo skirta lenkų šiuolaikiniam menui, menininkų lenkų grupė ieškojo smėliui kuo įvairesnių būdvardžių, siekiant paprastą ir nepolitišką, visiems suprantamą objektą paversti santykio ir jo variacijų išeities tašku. Patys to nežinodami grupės „Kupidonas“ nariai pratęsė smėlio atgabenimo į konkrečią galeriją tradiciją. Tačiau smėlis šį kartą konkretus - toks, kokio pripildavo į smėlio dėžes visoje Tarybų Sąjungoje ir kurį daugelis iš mūsų kapstė. „Smėlio dėžė“ gerokai padidinta, o „bapkės“ (figūrinės smėlio pilys ar pyragėliai) padarytos standartiniu mediniu karstu.

 

Šiurpus žaidimėlis dvelkia sunkiu pesimizmu - kaip pasakytų KKKC rezidencijoje viešintis tapytojas iš Vokietijos, kurį sutikau atidaryme. Tačiau aš bandžiau jį perkalbėti pasakodama, kad palyginti su tarybinių laikų pogrindinėje kūryboje įsismelkusiu bejėgiškumu (kai pasireiškia visokie nuobodulio sindromai), šie kūriniai yra gana šmaikštūs ir linksmi, net viltingi, nes apskritai turi galimybę būti pamatyti ir gal net gali sulaukti atsako. Tokia jau bendra posovietinė mūsų ironija. Ji, manau, egzistuos tol, kol išmirs Tarybų Sąjungoje gyvenę piliečiai, o gal net ir jų vaikai, mat auklėti buvo atitinkamai. Bandymas atsikratyti tos dvilypės savasties, ko gero, būtų toks pats bergždžias kaip ir menininkų grupės „Kur bėga šunys“ instaliacijos „Pornopedaliniai sapnai“ (2007 m.) vaizdas - rankinės mėsmalės spazmiškai trūkčioja, blaškosi pačios besisukdamos. Maža to, mėsmalių bejėgystės scena vyksta ant raudonu atlasu dengto pagrindo.

 

Rusijos menininkai vis dar moka Ezopo kalbą ir puikiai jaučia niuansus. Regis, ir mes dar gebame tą kalbą skaityti. Todėl paroda pilna staigmenų. Jos dilgina, bet maloniai. Malonu ir tai, kad dauguma darbų yra sukurti šiemet, kai kurie - specialiai šiai parodai. Todėl žiūrovui gana lengva pasijusti ypatingo dėmesio apsupty.

 

Paroda veikia iki lapkričio 14 d.

KKKC Parodų rūmai (Aukštoji g. 1/ Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) dirba trečiadieniais-sekmadieniais 11-19 val.


„7 meno dienos“ Nr.38 (914), 2010-10-29

Versija spausdinimui

Komentarai

IFLtEQhotP, 2011-06-23 13:29

This is exactly what I was looking for. Thanks for wiritng!

sick, 2010-10-30 22:06

kaip gerai, kad turime Monika. puikus jos tekstai

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti