Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Šventasis teatras


Kantraus žiūrėjimo pro langą, ekonominės krizės ir pūgos nulemtos įžvalgos apie Adomo Jacovskio tapybą


Vidas Poškus

Share |
Adomas Jacovskis. Be pavadinimo. 1995 m.
Dar praėjusiais metais, gruodžio mėnesio pradžioje, vartydamas naują (ir turbūt pirmą) knygą, pristatančią Adomo Jacovskio kūrybą (scenografija, tapyba, skulptūra), o ir sužinojęs, kad metų sandūroje „Lietuvos aido” galerijoje vyks šio menininko tapybos darbų paroda, pajutau iš vidaus kylantį kažkokį nerimą ir susirūpinimą.

Manau, kad į laikraščius, žurnalus ar internetines svetaines meno įvykių apžvalgas bei recenzijas rašantys kolegos (net nežinau, kaip juos geriau pavadinti - dailėtyrininkais, dailės kritikais, apžvalgininkais ar tiesiog žurnalistais?) turbūt prisipažintų, kad juos neretai apninka panašaus pobūdžio jausmai ir išgyvenimai. Tiesiog tokia keista, žodžiais sunkiai apibrėžiama būsena, kuri apninka pamačius gerą arba blogą įvykį. Kartais net nesvarbu, kokias emocijas sukelia - teigiamas ar neigiamas, svarbiau tai, kad ranka pati prašosi plunksnos arba kompiuterio klaviatūros, o mintys liejasi viena per kitą. Lyg audringo vandenyno bangos. Irgi nelabai svarbu, kad ne visai rišlios, argumentuotos. Paprasčiausiai nepalieka abejingo. A. Jacovskio paroda tiesiog užprogramavo ką nors išrėžti...

Pirmiausia prisipažinsiu ir pasigirsiu, jog didžiuojuosi šią ekspoziciją regėjęs ekstremaliomis, galima sakyti, nežmoniškomis sąlygomis. Taip susiklostė aplinkybės, kad dailės vyksmas vyko ne visai tam palankiu metu. Prasidėjo ir niekaip nesibaigė Kalėdų ir Naujųjų metų fiesta (ne paslaptis, kad jos metu kultūrinės įstaigos nedirba), visu pajėgumu įsiautėjo ekonominė krizė ir suirutė. O čia dar toji nelaiminga pūga... Per ilguosius savaitgalius niekaip neturėjau laiko nueiti detaliau apžiūrėti parodos, kai susiruošdavau ir išeidavau - paklabendavau minėtosios institucijos duris. Atrodė, kad net ir užsiprogramavęs kažkokiai verbalinei iškrovai liksiu it musę kandęs... Tačiau taip neatsitiko! Pirmąjį sausio savaitgalį, kai sukilo pūgos ir šalčiai, sniegai ir vėpūtiniai, eilinį kartą atsidūriau vitrininių langų pašonėje ir pro juos gana ilgai, veidą prispaudęs prie šaltų stiklų, akiduobes prisidengęs delnais, žvelgiau į sukabintus didžiaformačius, ryškiaspalvius A. Jacovskio darbus.

Žiūrėjau kantriai ir netrumpai (nepabūgau net praeivių svaidomų smalsių žvilgsnių). Neužprogramuotos, iš anksto nenumatytos įžvalgos kilo staiga. Šovė į galvą lyg naujametinės petardos.

Pirmiausia supratau, kad „Lietuvos aidas” yra idealiai pritaikyta vieta (ne)lankytojams - ypač užimtiems asmenims - tiems, kurie negali atsidurti parodinėje erdvėje jos darbo valandomis. Tokie net neužėję vidun gali pamatyti viską, ką kūrėjai ar jų vadybininkai, kuratoriai norėjo parodyti. Belieka tik atsidusti, kad tokių galerijų anksčiau buvo daugiau, bet vienos išnyko, o kitos apsiklijavo langus vyniojamuoju popieriumi (kad pašalinės akys, gink Dieve, neįžvelgtų imanentinių meno procesų). Tad bent jau dėl šio (aptarnavimo, infrastruktūros) punkto „Lietuvos aidas” yra geriausia Vilniaus dailės galerija.

Kita pastaba susijusi konkrečiai su Adomo Jacovskio tapyba. Supratau, kad būtent šio autoriaus artefaktai su geltonos spalvos okupuotuose fonuose neskubriai judančiais tamsiais antropomorfiniais siluetais taip pat, kaip niekas kitas, tiko ir tinka panašiai situacijai. Pabandykite pro lango ar kad ir vitrinos stiklą tinkamai įžiūrėti kokio nors mažas figūrėles nedideliuose formatuose tapančio, piešiančio, raižančio menininko darbą. Net žiūronas arba teleskopas (bent jau dėl įvairiausių „blikų” ir atspindžių) nepagelbėtų...

Vėliau kilo dar viena įžvalga. Pagalvojau, kad šiuo atveju padėjo scenografinė A. Jacovskio patirtis. Nors tapyboje jis siekia visai (ar bent jau truputėlį) kitokių tikslų - bent jau tuo, kad mažiau eksperimentuoja su medžiagomis bei erdve (pasilieka tradiciškesnėse, nuosaikesnės pozicijose, renkasi aliejų su drobe, nedaug įgilintą, nekomplikuotą paveikslų ,,mikrokosmosą”), bet orientuojasi į teatriniam giminingą žiūrovą. Tokį, kuris į dramą (o A. Jacovskio kompozicijose visuomet vystosi sakralizuoti, misteriški siužetai, atliekami hieratiniai veiksmai) žvelgia iš truputėlį toliau. Iš parterio ar balkono. Turbūt nereikia net minėti, kad teatrališkumo prieskonį suteikia ir minėtieji ankštoki interjerai, dramatiškai apsiblausę arba ryškiai nutvieksti (bet visada dirbtinoki - lyg rampinių lempų apšviesti) plotai. Galų gale - kaukių motyvai. A. Jacovskio personažai savo veidus slepia po sustingusiais, išblyškusiais apdangalais. Maža to - regisi, kad jie iš visų jėgų dirba, deda fizines pastangas (bent taip liudytų įsitempę raumenys, kampuoti judesiai), kad tos kaukės išliktų vietoje, sukąsdami dantyse nendrinius, odinius žąslus (kaip Javos kaukių teatre Wayang-Topeng). Perfrazuojant Jeaną-Louis Bedouiną, galima tarti, jog A. Jacovskio tapybos aktoriams nebūtina kalbėti, kad priverstų klausyti savo žiūrovus. Pakanka kaukių.

Kad ir kaip banaliai skambėtų, baigdamas priekabesniam skaitytojui dar norėčiau paaiškinti, kad teksto pradžioje paminėta ekonominė krizė (baubas, kuriuo šiuo metu intensyviai gąsdinami net paprasti parodų lankytojai) su A. Jacovskio paroda susijusi ne tuo, kad šioji primena puotą, tiksliau - maskaradą, kaukių balių maro metu (nors sekundės dalį, prisispaudęs prie lango ir ypač bandydamas įžvelgti ant šoninių sienų iškabintus, sunkiau įžiūrimus paveikslus pasijutau anderseniška mergaite su degtukais, turtuolių šventę nagrinėjančiu Maurice'o Maeterlincko Tiltiliu), o todėl, kad tapytojo paveiksluose viešpataujančios amžinybės ir paslapties nuotaikos, theatrum sacrum atmosfera deklaruoja, kad kai kurie dalykai tveria šiek tiek ilgiau nei buitiniai rūpesčiai ir materialinės problemos.

Turbūt tik pūga neturėjo nieko bendro su aprašoma paroda. Kita vertus, ką gali žinoti. Juk jeigu ne ausyse švilpiančios vėtros, į akis įkyriai žeriamos snaigės, gal ir A. Jacovskio darbai neatrodytų tokie stveriantys už širdies.

„7 meno dienos“ Nr.1 (830), 2009-01-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

AIDUI+, 2009-01-16 10:41

Bravo Jacovskiui! Aplodismentai Poskui! ACIU AIDUI! SU NAUJUJU ISPUDINGA PRADZIA!

ST, 2009-01-15 22:49

Brūkštelta "bile kas", tačiau taip, kad sukelia norą tą parodą pamatyti.

stiklas, 2009-01-14 23:51

juokaujat? neisakyta cia jokia ekspozicijos esme. o darbu esme tuo labiau cia neissakyta. bruksteleta bile kas.

TS, 2009-01-11 12:53

Kartas būna, kad jautrų rašantį žmogų paroda trauke įtraukia, padarydama jį vienu iš savo "personažų". Nustabiai išsakyta puikios ekspozicijos esmė! Puiku, kad turime ir tokius paveikslus, tokias scenografijas kuriantį Meistrą, ir adresatų, širdies padiktuotu žodžiu prisidedančių prie to meno rezonanso.

Puga :), 2009-01-11 12:42

Bruksteleta taip lengvai, lyriskai ir nuosirdziai.
Saliut! pavadinimas tinka paciam Jecovskiui, bet visai netinka tokiam laisvam rasiniui. Galetu vadintis PUGA:)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti