Šventasis teatras
Adomas Jacovskis. Be pavadinimo. 1995 m. Dar praėjusiais metais, gruodžio mėnesio pradžioje, vartydamas naują (ir turbūt pirmą) knygą, pristatančią Adomo Jacovskio kūrybą (scenografija, tapyba, skulptūra), o ir sužinojęs, kad metų sandūroje „Lietuvos aido” galerijoje vyks šio menininko tapybos darbų paroda, pajutau iš vidaus kylantį kažkokį nerimą ir susirūpinimą.
Manau, kad į laikraščius, žurnalus ar internetines svetaines meno įvykių apžvalgas bei recenzijas rašantys kolegos (net nežinau, kaip juos geriau pavadinti - dailėtyrininkais, dailės kritikais, apžvalgininkais ar tiesiog žurnalistais?) turbūt prisipažintų, kad juos neretai apninka panašaus pobūdžio jausmai ir išgyvenimai. Tiesiog tokia keista, žodžiais sunkiai apibrėžiama būsena, kuri apninka pamačius gerą arba blogą įvykį. Kartais net nesvarbu, kokias emocijas...
|
Įspūdžiai, vos telpantys į paveikslo rėmus
Niko Pirosmani. „Moteris su bokalu alaus” Nuotrauka iš LDM archyvo Atvežant žvaigždes, kaip visada, neišvengiama skambių pareiškimų, pavyzdžiui, kad genijai, būdami gyvi, nepripažįstami, kankinasi skurde. Nesunku įsivaizduoti, kaip nepripažinti „genijai” atsidūsta. Net žemelė kilsteli nuo atodūsių gausos.
Gaila tik, kad spaudos pranešimai apsiriboja pompastika: „Pirosmanis yra Gruzijos nacionalinis turtas, tapęs savo šalies dvasią ir miręs skurde, atrastas susidomėjus primityviuoju menu, nepaprasto talento savininkas.” Apie meną tarsi pamirštama pakalbėti. Koks jis? Kaip atsiskleidžia talentas? Kuo jis ypatingas? Juk Pirosmanis toks svarbus ne todėl, kad buvo neturtingas. Nesakau, kad tai visai nesvarbu, tik norėtųsi kitur sudėti akcentus. Juk kultūra nėra naujas šampūnas...
|
|