Būti Alfonsu Andriuškevičiumi
Algirdas Šeškus. Alfonso Andriuškevičiaus portretas iš 1975–1983 m. menininko archyvo Jo tekstus mokame atmintinai (angliškai būtų net tiksliau – by heart – širdimi), nes juos skaitydavome, o ne tik apžiūrėdavome. Tai akivaizdu iš pacitavimo kiekio. Kaskart laukdavo nuotykis, išradinga kalba. Nors dabar pagalvoju, kad anaiptol su visomis jo interpretacijomis taip aklai nebesutikčiau, gal net drįsčiau pasakyti, kad dabar jau kai kur susierzinčiau dėl tėviškos autoriaus povyzos ir visada (tada ir dabar) sukikenčiau vėl atrasdama Andriušio mėgstamą mergaitišką jaustuką – ak. Bet A. A. tekstą būtinai perskaityčiau. Ir vėl, matyt, viskuo patikėčiau, nes gerai rašančiais tikima.
Visos mes maždaug vienodai kreivai žvelgiame į jubiliejinius minėjimus... Ir Andriušis, jau matau, metasi į šalį vengdamas privalomos, kad ir kokia ji būtų nuoširdi, panegirikos. Todėl vertinga laikau Jūsų mintį Alfonso jubiliejaus progą panaudoti kaip akstiną diskusijai apie Lietuvos dailės kritiką. Pradėsiu nuo Alfonsui būdingo įžvalgų poreikio: kokia būtų pirmučiausiai į galvą ateinanti įžvalga apie meno kritiką dabar?
Iš savo...
|
Lygintuvas kaip portalas į tekstilės pasaką
Remigijus Praspaliauskas. Kadras iš videofilmo „Dailusis čiuožimas“. 2006 m. Yra keletas reiškinių, kuriuos galime įsivaizduoti išgirdę žodį „tekstilė“. Šįkart palieku nuošalyje utilitarią šios disciplinos prigimtį ir turiu galvoje vien tik meninę tekstilę. Priklausomai nuo įsivaizduojančiojo, ir tokia „tekstilė“ gali būti daugiaveidė: pavyzdžiui, didžiulis kokią nors alegorinę sceną vaizduojantis gobelenas arba audinys, kuriame modernistiškai eksperimentuojama tiek klasikinėmis audimo technikomis, tiek vaizdo kompozicija. Abiem atvejais tekstilė išlieka plokščia ir mėgdžioja estetines tapybos naujoves.
Artėjant link mūsų dienų, vis labiau suvokiamas tekstilės savitumas, jos prigimtinis skirtingumas nuo tapybos. Taip tekstilė vis labiau įgauna tūrį, tampa artimesne skulptūrai. Čia svarbu ne tiek objekto trimatiškumo, kiek erdvės keitimo galimybė, instaliacinis pobūdis. Tad trečiasis meninės tekstilės įvaizdis galėtų būti viskas nuo Magdalenos Abakanowicz „Abakanų“ (1964 m.) iki „Baltų kandžių“ „Šventės“ (2006 m.) ir tai galima būtų pavadinti...
|
Olfaktorinio meno projektas-paroda „Rožių sodas“
Mūsų pasaulis yra išskirtinai vizualus, daugelis kultūrinių reiškinių ir įvykių mūsų gyvenime paremti akies dialektika, kurios koncentruota žiūra teikia ribotą informaciją apie pasaulį, dažnai jį padarydama šaltą, nejaukų ir apribodama pažinimą vien tik regėjimo stimulais.
Akys nepagrįstai laikomos daug tikslesniu liudytoju nei uoslė, kuri išeliminuota iš mūsų jutimų buvo jau XVIII a., nors uoslė yra vienintelis pojūčio organas, kuris perduoda informaciją tiesiai į uodžiamąsias smegenis, nekurdamas jose projekcijų. Kaip tik todėl užduotis sąmoningai užuosti ir analizuoti kvapą dažnai mums pasirodo kaip vienas sudėtingiausių dalykų. Ilgai mėgaujantis rožių kvapais pasirodė, jog šie yra labai plastiški ir sudėtingi, bet...
|
|