Visos mes maždaug vienodai kreivai žvelgiame į jubiliejinius minėjimus... Ir Andriušis, jau matau, metasi į šalį vengdamas privalomos, kad ir kokia ji būtų nuoširdi, panegirikos. Todėl vertinga laikau Jūsų mintį Alfonso jubiliejaus progą panaudoti kaip akstiną diskusijai apie Lietuvos dailės kritiką. Pradėsiu nuo Alfonsui būdingo įžvalgų poreikio: kokia būtų pirmučiausiai į galvą ateinanti įžvalga apie meno kritiką dabar?
Iš savo pusės paskubomis vardinčiau tokius pastebėjimus: meno kritikės/ai išjaunėjo; daug mažiau dėmesio skiriama kalbos formai (tolstama nuo literatūros, krypstama prie žurnalistikos); kyla poreikis, matosi pastangos patraukti populiariąją minią; vizualėjančios terpės (internetas) skurdina rašymo raumenį; kritikos laukas išsiplėtė, dažnai daugiau rašalo liejama ne apie meną, o apie kultūros politiką, institucijų veiklas. Minimi pastebėjimai, išskyrus kalbos silpnėjimą, gali būti tiek naudingi, tiek kenksmingi. Tik gana aišku, jog būti kritike/u anaiptol nebėra statuso pozicija. Tai kur tada rašymo paslaptis?
Rasa Butvilaitė: Mano tyrinėjimų dirvonai – architektūros istorija, bet gan uoliai skaitau ir dailės kritikos tekstus. Darau tai bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirma, apsilankius parodoje netveriu smalsumu palyginti savo pastebėjimus su profesionalų įžvalgomis, lyg ir „pasitikrinti“ savo pačios nuovoką apie dabarties meno procesus. Antra, įdomu stebėti dailės kritikų „gildijos“ narių darbus. Juk daugelis jų – Vilniaus dailės akademijos absolventai, tad profesinės meistrystės pagrindų sėmėsi toje pačioje terpėje, perėjo reiklius A. Andriuškevičiaus paskaitų ir seminarų „koštuvus“. O kadangi pati esu tos institucijos absolventė, t. y. ir buvusi A. Andriuškevičiaus studentė, žinau jo keltus reikalavimus dailės kritikos tekstams. Tad intriguoja stebėti, kas ir kaip tas pamokas išmoko. O jis diegė, jog dailės kritika – ne tik dailės kūrinio išnarstymas, jo „aromato“ pagava, bet ir naujo – verbalinio kūrinio sutvėrimas. Todėl šios rūšies tekste ypač svarbi ir kompozicija, ir raiškos arsenalas, ir įvairūs „prieskoniai“, suteikiantys savito „aromato“ (A. A. mėgstamas žodis). Tiesą sakant, A. Andriuškevičiaus tekstai ir jo pamokymai man išlieka savotišku dailės kritikos etalonu. Galima iki jo „netraukti“, galima jį pranokti. Rašant galvoje dažnai nuaidi Andriuškevičiaus nurodymas: tekstas neturi būti „numegztas tarsi lygus megztinis (toks – nuobodus)“, reikia „įmegzti kokį intriguojantį raštą ar kitą spalvą“, kad įsipliekstų intriga, sukirbėtų turinio nervas.
Plečiasi šiuolaikinės dailės temomis tekstus skelbiančių leidinių, tikėtina – ir skaitytojų, ratas. Tačiau kiekybės augimas nereiškia kokybinio progreso. Daug straipsnių, pristatančių dabarties dailės įvykius Lietuvoje orientuojasi į platų skaitytojų ratą; tad tokių tekstų misija – ne „tikroji“ kritika, bet veikiau meno ir su juos susijusių renginių populiarinimas, kartais kritikams tenka savotiškas gido vaidmuo. Dažnas mano pažįstamų ar draugų, kurių profesija nesusijusi su menu, pasigiria lankęsis parodoje, nes apie ją perskaitė kokiame dienraštyje ar naujienų savaitraštyje.
Laima Kreivytė: Meilė menui yra manija. Jos išpažinėjai yra maniakai. Beprasmiška juos gydyti, bet įdomu stebėti. Bevaikščiodama Jeruzalėje aptikau sąsiuvinį, kuriame buvo aprašyti tokio stebėjimo rezultatai. Stebėtojo vardas – Alfonsas. Stebimojo – Andriuškevičius. Toliau pateikiu ištrauką iš mėgėjiškos (Goethe’s prasme – aistringai mėgstamos) „ligos istorijos“: „Andriuškevičius yra lietuviškas Rolandas Barthes’as, kuriantis teksto malonumą. Jis gyvena kalboje, tiksliau – tarpe tarp dviejų kalbų: poezijos ir dailės. Rašo dūmais ir kalbasi su savimi. Šiuolaikinės dailės šamanas, išmanantis ne tik naujausius, bet ir seniausius užkeikimus. Navako „plytą“ paverčia duonos kepalu užkalbėjęs Radausku. Reabilituoja abu teptuko galus gėrėdamasis Vaitiekūno tapyba ir diskredituoja boksuodamasis su Barilaite. Turi polinkių, bet pats nelinksta. Prisimena, kur stovėjo (Leninas?). Mėgsta skaičiuoti iki trijų (33, 66, 72 ir t.t.). Nustatė, kad „moterys savo svajas audžia“, o „vyrai savo godas drožia“.
Pirmasis Lietuvoje kuravo konceptualią parodą („Mitas dabarties lietuvių tapyboje“, 1988 08 12 – 09 19, Vilniaus dailės parodų rūmai), Sąjūdžio laikais „dieną ir naktį“ budėjo prie tapybos. Diagnozavo Lietuvos dailės seminonkonformizmą, deromantizavimą, mitiškumą, metafiziškumą. Tikras „Šiaurės Atėnų“ švyturys ir menotyrinikų kalvis, pa…“
Toliau, deja, stebėtojo užrašai išsilieja. Į balą puolęs... Ėjau Jeruzalės takais iš paskutiniųjų bandydama įminti – o gal sušokti? – tą „pa“. Patranka, parakas, pankas, palei-stuvis padebesiuos? Pamišęs pasakotojas, pavertęs pokalbį svarbiausiu kritikos žanru – pokalbį su savimi, menininku, kritiku, kultūriniu kontekstu, struktūralizmu, Greimu, Foucault, Grigoravičiene. Taip, bet…
Kažkas prasprūsta pro dūmų uždangą – formos, kurios veržiasi iš pakelės ir bando tapti mašinomis, paukščiais, medžiais. Bet netampa. Nes ėjimą į miestą ar parodą Andriuškevičius iškeitė į „Rudeninį pasivaikščiojimą“, kur svarbiausia – procesas, tik jokiu būdu ne tikslas, ne „kur“, „kada“, „kaip“. Procesas, kai išjungiama (ar „prigesinama“) rega, uoslė ir ypač protas. Kad tai pasiektum, anot jo, reikia:
„...beatodairiškai solidarizuotis su benamiais: su pakliuvusiomis tinkluosna žuvimis; su mėginančiomis savo galvas priglausti prie asfalto nuorūkomis; su paliktais likimo valiai tai kniūbsčiais, tai aukštielninkais alaus butelių kamštukais; su žvejo ištrauktais iš velėnos sliekais; su paukštynuose vištų ką tik padėtais kiaušiniais; su iškratytais iš dėžutės konservais; su prilipusiomis prie šaligatvių išspjautomis kramtomosiomis gumomis; su mėginančiais trūks plyš išsilaikyti ant bažnyčios bokšto smailės saulės spinduliais; su ką tik nukirptais nagais; su vėjo seniai blaškoma balandžio plunksna; su baigiančiomis sniege ištirpti provėžomis; su skystančiu atmintyje praeitos nakties sapnu...“
Atrodo, kad Alfonsas kartu su Andriuškevičiumi išgyvendamas teksto malonumus transformuoja kritinį diskursą į pasivaikščiojimo meną.
Agnė Narušytė: Kritika irgi turi savo pradininkus, sekėjus, tradicijas ir mokyklas. Nebūtinai įvardytas, nebūtinai įteisintas instituciškai ar metodiškai sukurtas. Pavyzdžiui, aš niekada nelankiau Alfonso Andriuškevičiaus kritikos teorijos paskaitų ir seminarų, bet esu jo mokinė. Kai dar buvau studentė, kažkuris dėstytojas paklausė: „Ar turite pasirinkę kritiką, kuriuo norėtumėte sekti?“ Išsigandau – neturiu! Tuojau pat spaudos kioske nusipirkau naujausią „Kultūros barų“ numerį ir pradėjau ieškoti. Radau: tada man dar nežinomo Alfonso Andriuškevičiaus tekstą apie vieną Henriko Natalevičiaus paveikslą. Iš pradžių tekstas mane įtikino, kad menininko nutapytame švarke snaudžia klasikinės harmonijos nuojauta. Paskui, viską apversdamas, bet iškasdamas įrodymus tame pačiame aliejinių dažų sluoksnyje, teksto autorius apykaklę pavertė dubeniu nukirstai galvai, rudą kasdienybės spalvą apšlakstė kraujo raudona, o palietęs paveikslo rėmą trinktelėjo karsto dangčiu. Mieguistumą išvaikė mirtis. Bet loginis prieštaravimas buvo išspręstas trečiu ėjimu, parodant, kur ir kaip šie prasmės sluoksniai gali susijungti, ne tik meno kūrinyje, bet ir gyvenime. Ir viskas – viename paveiksle! Štai ką gali raidės, žodžiai, sakiniai, argumentai, balsas, pagalvojau ir nuo tada visus dailės kritikos rašinius matuoju anuo trumpu tekstu: ar tekstas pakeičia mano suvokimą? Ar skaitant mintys lekia toliau ir staigesniais posūkiais nei šiaip, neskaitant? Ar tekstas iš tikrųjų kažką paaiškina? Ar apie kūrinį (parodą, meno reiškinį) pasakyti esminiai dalykai? Į visus šiuos klausimus atsakau teigiamai skaitydama A.A. tekstus, bet dažnai ir Linaros Dovydaitytės, Renatos Dubinskaitės, Erikos Grigoravičienės, Laimos Kreivytės, Monikos Krikštopaitytės, Tojanos Račiūnaitės ir kai kurių kitų kritikų straipsnius. Visa tai – ne tik rašymo stilius, metaforos ir palyginimai – kuria skaitymo malonumą. O šis nesunkiai virsta gyvenimo malonumu, nes, kaip viename esė primena A.A., „Jis (gyvenimas) iš tikro yra tekstas. Kitaip tariant – rašymas. Dar kitaip – (p)rašymas. Ir paprastai – dūmais. Nors gal dažniau nei matomais – nematomais.“
Giedrė Mickūnaitė: Esu gan uoli dailės kritikos skaitytoja, niekaip netampanti rašytoja (noras aplanko, idėjų pasitaiko, bet neparašau taip, kad norėtųsi spausdinti). Esminis dailės kritikos bruožas – jos dabartiškumas – tai esamojo laiko darbas, skirtas dailei čia ir dabar; darbas, kuriuo mėgaujiesi ir kuris dailės suvokėją skatina būti dailės mylėtoju, fanu, anot A.A. Tai būdinga didesnei dailės kritikos daliai; nuolat įvairėjantys kritikos sklaidos būdai ir formos kol kas beveik neturi įtakos turiniui. Labiausiai vykusiais kritikos darbais išlieka parodos, po to – straipsniai kultūros savaitraščiuose ar interneto svetainėse. Apžvalgos pristato, kontekstualizuoja dailę, pasiūlo kitas žiūros galimybes. Vis dėlto įspūdžiais paremti ir asociacijų gijomis suausti tekstai neretai stokoja argumentacijos. Pastaroji redukuojama iki reikšminių žodžių, katrie lipdomi it pravardės, kliaujantis, jog prasminės sekos kiekvienam skaitančiajam savaime suprantamos. Tokio „reikšmingo pravardžiavimo“ daugiausia randu parodų anotacijose, ypač atskirų temų ar kūrinių pristatymuose, neretai springstančiuose žodžių ir sąvokų sudėtingumu. Permaininga sėkmė lydi viešą sakytinę dailės kritiką. Retai lankausi parodų atidarymuose, juolab spaudos konferencijose, bet vargu ar pamenu tokią, kurioje girdėtos kalbos būtų įsiminusios, nubraukusios apnašas nuo smegenų. Ar apnašų sluoksnis nebeįveikiamas? Neatidžiai klausiausi? Gal auditorijai ir taip viskas aišku? Senokai negirdėjau dailės kritikos per radiją ir niekada lietuviškose kultūros portaluose, nors andai Ramutė Rachlevičiūtė įdomiai pasisakydavo programoje „Klasika“. Net ir šis pokalbis yra rašytinis, tad pastebėjimą apie sakytinę kritiką laikau paskata teminėms diskusijoms ar dailės kritikų debatams rastis (o savajai Dailės istorijos ir teorijos katedrai – investuoti į studentų oratorikos gebėjimus). Ypač kad pradžia – pokalbiais vadintos paskaitos ŠMC kavinėje – yra.
Aktualijas apžvelgianti ir jas kurianti šiandienos dailės kritika domisi dabar kuriama daile. Itin retai apžvelgiama šiandien eksponuojama senoji dailė (gerosios išimtys – Vido Poškos ir Sigitos Maslauskaitės tekstai). Prielankumą senovei pajutau dar studijų pradžioje, o klausimą, kodėl šiandien rašoma tik apie šiandienos dailę, kėliau dar Andriuškevičiaus seminaruose. Jis liko neatsakytas. Susivokusi, jog tebesiilgiu nesamo – senosios dailės ir kultūros paveldo kritikos, – anksčiau išsakytą klausimą užduodu sau pačiai.
Man rūpi dailė, sukurta prieš šimtmečius, kurios liekanos egzistuoja čia, o supratimas likęs ten; dailė, kuri byloja anaiptol ne nūdienos kalba. Bepigu aptarinėti atpažįstamus taikomosios dailės kūrinius (tegu ir Viktorijos epochos sukneles, į kurių korsetų karkasą įmanu ir mintimi įspausti savąjį liemenį). Bet kaip perteikti nežinomybės svaigulį žiūrint į negrabų skardinį žirgelį – Trakiškės Dievo Motinos votą? Nutylėjimu, kaip tąsyk, kai su Sigita Maslauskaite rinkdamos eksponatus Trakų bažnyčios 600-mečio parodai vertėme krikšto metrikų sąsiuvinius. Metai, regis, 1948-ieji, sąsiuvinis langeliais, drumzlinai mėlynu viršeliu su užrašu ТЕТРАДЬ, puslapiai cheminiu pieštuku padalyti stulpeliais, juose – krikštavaikių ir krikštatėvių vardai, pavardžių nėra, vietoj parašų – kryželiai. Pilni sąsiuviniai baimės. Neapsižiūrėjau ir nuklydau praeitin, kurios tikrumą patyriau pirma per pasakojimus ir tik tada per daiktų akivaizdybę, o rūpėjo aptarti dailę, išlikusią tik medžiaga, bet nutolusia turiniu. Žinoma, turinys yra ir ne vienas, bet visi jie – mano profesinės vaizduotės dirbiniai. Iš archyvų oro, iš savo plaštakų, godžiai žarstančių archeologų radinius nepaisant guminėse pirštinėse žliugsinčio prakaito, iš pastolių spyruokliavimo paskliautėj, iš fotografijų, nebeišsitenkančių terabaito išoriniame diske, iš klaviatūros melodijų ir iš lektūros, daug lektūros...
Neišmanau, kaip šiuos savosios vaizduotės dirbinius žodžiais perkelti į nūdieną trumpai ir taikliai. Ta dailė čionykštė, bet jos sąmonė andainykštė. Būtojo laiko dailė prisigėrė tiek kvapų, kad jų neišuostys kartų kartos. Stokoju žodžių, kurie reginčiam senas duris leistų pajusti bendrystę su visais anoniminiais jų varstytojais; kad atvaizdas teigtų ne tik restauratorių meistrystę, bet savo skirtybėmis liudytų žmogaus aistrų pastovumą. Kiekvienąsyk, kai mintyse apraudu tvarkybos darbų apimtą paveldo objektą, suvokiu, kad dalis atsakomybės tenka mano tylėjimui. Jei rašyčiau taip, kad tūlas paveldo naujintojas patirtų, jog euroremontui pasmerktas grindis, sienas, baldus, pastatus nudėvėjo žmonės, ir tuos dėvėtojus vertintų, nes tai jo protėviai... Sakot, naivu? Sakot, tikrovę matuoju dėstytojo algos dydžiu? Pradžia visuomet maža. Reikia valios rašyti. Trumpai, įtaigiai, andriušiškai.