Laikyti veidrodį prieš gamtą
„Užsispyrėlės sutramdymas“: Vainius Sodeika (Kertis), Ainis Storpirštis (Gremijus) ir Vidas Bareikis (Petručijus). D. Matvejevo nuotr. Amerikiečių literatūrologas Haroldas Bloomas savo knygoje „Vakarų kanonas“ („The Western Canon“, 1994) vadina Shakespeare'ą Vakarų literatūros kanonu. Teoretiko argumentai remiasi Shakespeare'o dramaturgijos atvirumu neribotoms interpretacijoms, jos savumu bet kokiam laikui ir tautai, bet svarbiausia - jo veikėjai yra tokios kintančios ir pačios save kuriančios, tokios psichiškai paslankios asmenybės, kad tampa mūsų pačių analizės instrumentu.
Pats blogiausias šekspyriškas spektaklis, anot Bloomo, suvaidintas blogiausių aktorių ir pastatytas silpno režisieriaus, pranoks geresnį Ibseno ar Moliêre'o pastatymą, nes mus sukrės Shakespeare'o tekstas ir jo žodžio menas - toks svarus ir tikras, tarsi būtų ne sukurtas, o gyvuotų kaip kažkas pirminio ir amžino. Ir keistas dalykas - kanono centre stovi autorius, kaip žmogus buvęs pats pilkiausias, be jokios ypatingos biografijos, tarsi užsiėmęs veikėjų...
|
Kas jiems miškinis?
Klausimas, kas svarbiau - kūrybinis procesas ar rezultatas - šiandien daugeliui teatralų gali sukelti šypseną, nes be rezultato jiems tektų pasekti buvusio ministro patarimu važiuoti rinkti pomidorų. Tačiau kovos dėl išlikimo sąlygomis aštriai iškyla proceso klausimas. Šiandien jis nėra vien estetinio pobūdžio, bet įgauna etinę prasmę.
Jau nebestebina, kad spektaklio kūrimas tapo gamyba. Aktoriai susirenka gauti režisieriaus užduotis ir atlygį už darbą, o statytojui keliami reikalavimai išleisti produkciją su mažesnėmis sąnaudomis ir didesniu populiarumo koeficientu, nuo kurio priklauso spektaklio gyvavimas. Kūrybinis procesas yra kaip teatro kraujotaka. Šiandien ji pažeista. Todėl ją atkurti yra gyvybiškai svarbu.
Teatro trupė nėra vertybė savaime, jei ji netampa kūrybine...
|
Scenoje - „Pasaulio gerintojas“
Aktorius Valentinas Masalskis. Nuotrauka iš LNDT archyvo. Balandžio 18, 19 ir 23 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras rodys premjerą - austrų dramaturgo Thomo Bernhardo pjesę „Pasaulio gerintojas“. Šį vieno garsiausių XX a. pabaigos vokiškai rašiusių dramaturgų veikalą į lietuvių kalbą išvertė Rūta Jonynaitė. Spektaklio režisierius - Valentinas Masalskis, dailininkė - Renata Valčik, kompozitorius - Tomas Kutavičius. Spektaklyje vaidina Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Remigijus Bučius, Šarūnas Puidokas, Arūnas Vozbutas, Titas Varnas.
Dažno Thomo Bernhardo (1931-1989) kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų lentynoje lydėdavo triukšmingi skandalai. Publika tai plodavo, tai švilpdavo, bet abejingų autoriui nebuvo. Iki šiandien Bernhardto kūrybos vertintojai nesutaria, kas buvo, kas yra šis autorius - didysis vienišius ar keistuolis, „gimtinės“ dainius ar savojo lizdo teršėjas, negailestingas tiesos sakytojas, pesimistas ar optimistas, niūriausių ar linksmiausių tekstų autorius?
...
|
|