Dažno Thomo Bernhardo (1931-1989) kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų lentynoje lydėdavo triukšmingi skandalai. Publika tai plodavo, tai švilpdavo, bet abejingų autoriui nebuvo. Iki šiandien Bernhardto kūrybos vertintojai nesutaria, kas buvo, kas yra šis autorius - didysis vienišius ar keistuolis, „gimtinės“ dainius ar savojo lizdo teršėjas, negailestingas tiesos sakytojas, pesimistas ar optimistas, niūriausių ar linksmiausių tekstų autorius?

Zalcburgo apylinkėse prabėgusi Bernhardo vaikystė ir jaunystė nebuvo linksma: karas ir pokaris, betėvystė, motinos meilės stoka, žeminantis skurdas, nuo šešiolikos metų nepagydoma, mirtina - kaip tvirtino gydytojai - širdies ir plaučių liga, nuolatinė akistata ligoninėse su mirštančiaisiais ir mirtimi. Bernhardo pjesės ir romanai - tai jo bandymas įveikti šią nelengvą patirtį, išgyventi „mirtinomis“, pasak jo paties, sąlygomis.

Iš pradžių studijavęs dainavimą, dramaturgiją, vaidybos meną, bet jau nuo 1957 m. atsidėjęs literatūrai, rašytojas ypač išgarsėjo 8-ajame dešimtmetyje, visų pirma pjesėmis „Medžioklės draugija“ ir „Įpročio jėga“. Abi buvo pastatytos 1974 m., o po jų kone kasmet iki pat autoriaus mirties garsiausiose Austrijos ir Vokietijos scenose pasirodydavo vis naujos pjesės, sulaukdamos didžiulio publikos ir kritikų dėmesio.

Tačiau skaitytojai Thomo Bernhardo vardą įsidėmėjo jau 1963 metais, išėjus romanui „Speigas“ („Frost“). Netrukus pasirodė apysaka „Amrasas“ (1964), romanas „Sutrikimas“ („Verstorung“, 1967), paskui romanai „Korektūra“ („Korrektur“, 1975), „Grimzdėjas“ („Der Untergeher“, 1983, vienintelis išverstas į lietuvių kalbą), „Senieji meistrai“ („Alte Meister“, 1985), „Išnaikinimas“ („Ausloschung“, 1986), penkių autobiografinės prozos knygų ciklas (1975-1982). Atrodo, kad būtent proza, vaizduojančia gūdų gimtąjį kraštovaizdį, žmonių santykių šaltį ir beviltišką gyvenimą, Bernhardas tapo nemirtingas. O savo pjesėmis ir „komedijomis“, kaip pats jas vadino, laikėsi įsikibęs gyvenimo. Tai arba piktos satyros, ištraukiančios į scenos šviesą visuomenės, politikos, kultūros elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos (tragi)komedijos, vaizduojančios visuomenės autsaiderius, dažniausiai sužlugusius, nenusisekusius menininkus.

Klausiame Valentiną Masalskį, kodėl jau antrą kartą grįžta prie šio autoriaus kūrybos?

Tiesiog tam atėjo metas. Istorijos pasakojimo žiūrovui jau nebepakanka. Teatras turi keistis, turi keistis pati teatro forma. Informacija, kuri mus supa, reikalauja ir kitokio teatro.

Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojas“ - niekinimo anatomijos išklotinė. Joje susipina be galo daug įvairiausių temų: ką mes garbiname, kas tas „elitas“, stabai, kuriuos šloviname. Pjesėje liečiamos garbėtroškos, pasipūtimo temos, bet Bernhardas visada išryškina vieną svarbiausiąją, ir man tai imponuoja. Žmogus imasi užduoties, kurios jis negali įvykdyti, ir ima ja kankinti visus aplinkinius - tai pagrindinė Bernhardo kūrybos tema... Kartu su Adleriu, Freudu, Nietzsche atsirado daugybė papildomų būdų žmogaus analizei, o pats žmogus tapo įdomus ne savo sukaupta informacija, bet savo emocinėmis iškrovomis. Todėl ir teatras šiandien negali likti vien informacijos šaltinis. Scenoje turi atsirasti hiperbolizuota kvazirealybė, sunkiai sujungiamų scenų montažas. Istoriją tenka „peršokti“, antraip ji taps nuobodi, todėl Bernhardą, kuris šioje pjesėje kartojasi, kupiūravau.

Iki šiol domėjausi turinio režisūra. Tai buvo mano klaida statant „Karalių Lyrą“: režisavau turinį, vaidinau esmę - blogą „vienspalvį“ tėvą. Negalima režisuoti prasmės. Dažnai personažai jau spektaklio pradžioje taip tiksliai nusakomi, kad aktoriui nebėra ką vaidinti. Aktorius scenoje lieka tik ženklas be gyvybės. Ir todėl šiandien teatro režisūra pasiekė aklavietę, nes ji informuoja mus, kaip vienas ar kitas režisierius supranta šitą medžiagą. Ir aš sirgau ta liga. Aprėpti medžiagos gausybės neįmanoma. Svarbiau surasti ryšį tarp „manęs“ ir „tavęs“. Svarbiau žmogaus mikropasaulis, žmogaus lyg galaktikos pažinimas.

Kodėl Tankredo Dorsto „Fojerbachas“ „prisibeldžia“ iki žiūrovo? Istorija čia nėra svarbiausia. Svarbiausia tai, kas vyksta tarp jauno ir seno, tarp žmogaus, kuris turi idealus, ir žmogaus, kuris yra gyvas lavonas.

Bernhardo pjesės siužetas labai paprastas: garbės vardo suteikimo ceremonija. Bet svarbiausia čia - individo psichoanalizė. Tai labai sunki medžiaga. Daugiau tokios nesiimsiu. Dvi valandos sudėtingiausio monologo... Kai kas gali pagalvoti, kad statau spektaklį sau lyg koks narcizas. Bet spektaklį statau ne dėl vaidmens, o dėl žiūrovo. Kažkada Vytauto Paukštės prašiau, kad suvaidintų Mineti to paties pavadinimo Bernhardo pjesėje. Jis suabejojo: „Ar mus supras žiūrovas?“ Taip mes ir išsiskyrėme. Reikia pasiryžimo leistis į šį juodą pragarą.

Jau nebetikiu mūsų karta. Tikiu tik jaunais, ateinančiais, kurie pakeis išponėjusias subines. Nebetikiu, kad dabartinėje situacijoje gali atsirasti kažkas rimto. Kalbu apie visus Lietuvos teatrus. Šiandien spektakliai „sumetami“ beveik per dieną. Kažkas kažkur repetuoja, vienai dienai gauna aikštelę, joje padaro kratinį ir žiūrovui prakiša kaip gatavą produktą. Tai yra mirties kultūra.

Taip. Ne ieškome, o atrenkame tai, ką jau esame suradę. Kratai, kratai per sietelį - kažkas išbyra, o kažkas lieka. Tais žmonėmis, kurie mane supa, aš tikiu ir pasitikiu. Todėl ir dirbame kartu.

Šiandien turite ir savo mokinių. Kokius pedagoginius uždavinius sau keliate?

Mūsų karta gyvena be didesnės prasmės, jos ieško materijoje, postuose... Papuolęs į šitą rinką, žmogus tam tikra prasme miršta. Dėl to ir krizė atėjo. Jau prieš trejus metus sakiau: nesiskolinkite pinigų. Man buvo aiškinama, kad dabar kiti laikai. O šiandien laikraščiai skelbia ką kita.

Įsisąmoninau vieną paprastą dalyką: ne su manimi viskas pasibaigs. Ir jeigu aš dar galiu pasėti sėklą, tai taip ir turiu daryti. Miltinis klydo - bent aš taip esu girdėjęs - sakydamas: „Po manęs nieko nebus.“ Kabaloje sakoma: iš pradžių yra įsiklausymas, prisiminimas, praktika, o tik paskui pedagogika. Aš į pedagogiką atėjau natūraliai. Siekiu perduoti vertybių, skonio, proporcijų tęstinumą. Nors suderinti praktiką ir pedagogiką darosi vis sunkiau, reikia kažko atsisakyti.

Neruošiu mokinių sau. Jie gali eiti dirbti pas vieną, pas kitą ar pas trečią. Siekiu, kad jie išmoktų teatro ženklų, išmoktų šį tą pasidaryti. Manau, pedagogika yra terapija, ir teatras man buvo ir yra terapija. Aktorius reikia ruošti ne daugiau kaip trejus metus. Aktoriui nereikalinga magistrantūra. Net bakalauro jam nereikia. Aktoriui reikalinga scena darbui.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.15 (844), 2009-04-17