Lapkričio 13 ir 14 d. „Audronio Liugos produkcija“ kviečia į du šiltus teatro vakarus „Menų spaustuvėje“. Pirmąjį vakarą bus galima išvysti aktorių Viktorijos Kuodytės ir Povilo Budrio duetą spektaklyje „Muzika 2“ pagal Marguerite Duras pjesę, o antrąjį – Aldonos Bendoriūtės pasirodymą garsiausio šiuolaikinio suomių režisieriaus Kristiano Smedso spektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Abu spektakliai – tai skirtingi bandymai įsiklausyti į aktorių vidinę muziką. Tai – jausmų ir minčių tiesos paieškos, mezgant intymų dialogą su žiūrovu.

Reta pjesė rašoma net dvidešimt metų. Būtent tiek legendinė prancūzų rašytoja Marguerite Duras kūrė pjesę „La Musica deuxième“. Iš pradžių atsirado „Muzika“, kurią Duras parašė Britų televizijos užsakymu 7-ajame dešimtmetyje. Po dvidešimties metų ji sukūrė antrąją pjesės dalį. „Dvidešimt metų mane persekiojo nuo bemiegės nakties nuovargio trūkčiojantys balsai. Ar Jis ir Ji išsaugos savo pirmąją jaunystės meilę?“ – sakė rašytoja.

Duras pjesėje vaizduojamas dviejų vienas kitą mylėjusių ir išsiskyrusių žmonių susitikimas to paties viešbučio, kur praėjo gražiausi jų bendro gyvenimo metai, hole. Abu po teisinės skyrybų procedūros „netyčia“ atvyksta į šią vietą paskutinį kartą pamatyti vienas kitą. Jų susitikimas trunka naktį, per kurią abu iš naujo atranda ir pamilsta vienas kitą...

Spektaklio „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ veiksmas prasideda pasibaigus Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ įvykiams, kai Sonia sugrįžta mintimis į praeitį, kad papasakotų savo artimiausių žmonių istorijas. Kristiano Smedso pjesėje ir spektaklyje tyrinėjami šiandieninio žmogaus vilčių, idealų ir tikrovės konfliktai. Dostojevskio romane pagrindinis personažas yra žudikas Raskolnikovas, tuo tarpu Kristiano Smedso dėmesio centre atsiduria Sonia, jo mylimoji.

Smedsas perkelia „Nusikaltimo ir bausmės“ herojus ir jų istorijas į XXI amžiaus Europą ir suteikia žodį pilkiesiems mūsų visuomenės pakraščiams. Tiems žmonėms, kurie prieš savo valią tapo priklausomi nuo visuomenę valdančių jėgų malonės. Jis kalba apie Europą, kaip vartotojiškumo subjaurotą žemyną, kuriame bejėgiškumas gimdo smurtą. Tačiau kad ir apie kokius skaudžius dalykus spektaklyje būtų kalbama, tikėjimas stebuklo galimybe visuomet yra šalia.

Šias grožio paieškas perteikia spektaklio forma. Žiūrovai pakviečiami į Sonios kambarėlį. Mažą intymią erdvę, kurioje atstumas tarp aktoriaus ir žiūrovų beveik neegzistuoja. Sonia pasakoja savo istoriją per ištiestos rankos atstumą. Atsiradęs intymumo pojūtis sukuria apsaugos ratą, padedantį atsispirti mūsų visuomenę žlugdančiam abejingumui.

Kristianas Smedsas šįmet pelnė prestižinį „Europos Naujosios teatro realybės“ prizą, kuris jam bus įteiktas 2011-ųjų pavasarį Sankt Peterburge. Prie apdovanojimo prisidėjo ir režisieriaus darbas Lietuvoje. 2006-aisiais sukurtos „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ iki šiol yra daugiausiai gastroliavęs Smedso spektaklis. Jį entuziastingai sutiko suomių, prancūzų, vokiečių, rusų, čekų publika. Šįmet Vilniuje su būriu garsių lietuvių aktorių baigtas kurti Smedso projektas „Vyšnių sodas“ kitąmet yra pakviestas į prestižinį Vienos festivalį.

Lapkritį „Liūdnas dainas iš Europos širdies“ bus galima pamatyti šįmet paskutinį kartą. Galbūt tai bus ir atsisveikinimas su pirmine spektaklio versija, nes kitąmet Smedsas žada jį atnaujinti ir pakeisti.

ALP inf.

„7 meno dienos“ Nr.40 (916), 2010-11-12