Tas žaismingas nusiteikimas, kurį sukėlė fonetinės projekto ir parodos pavadinimo interpretacijos, trumpam pradingsta vos pažvelgus pro Dianos Radavičiūtės pradegintų drobių skylutes.

Lietuviai menininkai bendradarbiauti su Mauricijaus salos gyventojais pradėjo 1997 metais. Matyt, tas bendradarbiavimas buvo malonus ir naudingas, kad po dešimties metų į Mauricijaus saloje vykstantį simpoziumą vėl buvo pakviesti ir lietuviai.

Įvairūs tarptautiniai simpoziumai su lietuviais menininkais pradėti rengti Sauliaus Valiaus dar 1991 m. inicijuoto Vokietijos meno projektų kultūrinio fondo „Überfahrt“ („Perkėla“). Taip pat vėliau iš jo išsirutuliojusių jau kitų fondų, įkurtų siekiant plėsti kultūrinį bendradarbiavimą, idėjų, tradicijų kaitą. Žinoma, bet koks bendradarbiavimas, simpoziumai ir iš jų gimusios idėjų kaitos, mainai bei visokios kitokios difuzijos yra geras dalykas, bet čia atsiranda nedidelė problema ir pradeda virsti šiokiu tokiu reiškiniu.

Menininkai, dalyvaujantys tokiuose projektuose kaip „Laikas - po dešimties metų“, vykstančiuose kitose vietose, kur tarpsta visai kitokia kultūra, tradicijos (šiuo atveju Mauricijaus salos), tarsi tampa susidariusios padėties įkaitais. Tokios padėties, kai netenkama dalies laisvės, nes kūrėjas yra priverstas „mainytis idėjomis“ bei „kultūriškai bendradarbiauti“ nepriklausomai nuo to, ar jis(ji) yra į tai linkęs(-usi). Būtina parsivežti nors šiek tiek „kolonistinių“ ženklų. Pavyzdžiui, tamsiaodžio atvaizdą arba šiaip kokį nors, kad ir menkiausią, šablonišką šiltųjų kraštų signifikantą. Panašiai pasielgia ir keletas „Flic en Flac“ dalyvių, tačiau jų panaudotos (nepabijosiu) nuvalkiotų idėjų transformacijos visai įdomios, todėl vertos ir platesnio aptarimo. Žinoma, parodos dalyviai elgiasi protingai ir tuoj pat pasiteisina: „Menininkai pristatys savitas, subjektyvias refleksijas ir kūrinius, įkvėptus tarptautinio projekto.“

D. Radavičiūtės darbas „Pašnekesiai po Pietų kryžiumi“ sentimentalus tarsi vaikystėje daryti „sekretai“, tik stiklo šukes čia atstoja drobėje išdegintos skylės, o žoleles ir spalvotus popierėlius - intymokos smulkmenėlės: kriauklelė, žurnalų iškarpos, išreiškiančios autorės požiūrį į ją supančią aplinką, šiuo atveju Mauricijaus salą. Atrasti čia galima ir bent kelis kiek publicistinius atvaizdus su juodaodžiais, neaišku, ar vietiniais gyventojais, ar tiesiog iškirptais iš po ranka pasitaikiusio žurnalo. Taip besižvalgydamas į slaptą Radavičiūtės pasaulį atrandi ir savo atvaizdą. Nenauja, bet vis tiek savimeilę paglosto. Malonu, kad autorė savo rūpestį žiūrovu išreiškia tiesiogiai, tarsi priverčia bendradarbiauti su pačiu kūriniu. Nukelia, „nuteleportuoja“ mus į Mauricijaus salą, kad savo rankomis galėtumėme paliesti tas dailias jūros išplautas kriaukles, kurių viena išplėšta iš savo natūralios aplinkos tarsi koks Švėgždos nupieštas svogūnas kabo paslėpta po viena iš daugelio pradegintų drobių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Radavičiūtės drobės vis dar griauna tą jau senokai sugriautą požiūrį į tradicinę tapybą. Ji pasitelkia baltas drobes, kuriose žioji pradegintos skylės, atidengiančios kitą, paslėptą erdvę, kur idėja yra svarbiau.

Įdomi pasirodė ir Aistės Valiūtės bei Daumanto Plechavičiaus videoinstaliacija „Difuzija“. Nors jie taip pat kaip Radavičiūtė nenutolsta nuo simpoziumo diktuojamos „kultūrinių mainų“ idėjos, įdomus ir kiek netikėtas yra jų nuokrypis į tiksliuosius mokslus. Net prie darbo pavadinimo jie prideda lentelę su paaiškinimu: „Difuzija - pernašos reiškinys. Tai savaiminis skirtingų dalelių maišymasis laikui bėgant“. Tai fizikos reiškinys, kai dalelės (molekulės) iš mažesnės koncentracijos vietų juda didesnės link. Valiūtė ir Plechavičius skysčiais ar dujomis pavertė ir Mauricijaus salos bei Lietuvos peizažus. Pasitelkę pagrindinę difuzijos reiškinio savybę - pernešti, menininkai dėlioja opartinius peizažus. Potėpius jiems atstoja maži, vargiai atpažįstami skirtingų kraštų peizažai. Toksvaizdo kūrimo būdas, nors ir nėra naujas, visada stebina, nes visi opartiniai objektai turi savybę „traukti akį“. Jie ir apgaulingi, ir žaismingi kaip kaleidoskopai. Valiūtė ir Plechavičius kalba apie skirtingas ir kartu kažkuo panašias kultūras, apie įvairius kultūrinius barjerus, kuriuos mes patys kuriame savo „neišsunkiamais“ intelektais. Sumažinus atvaizdą iki tokio dydžio, kad jis taptų neatpažįstamas, ir sudėliojus šiuos „gabalėlius“ pagal dominuojančią spalvą ar kitus kriterijus, galima sukurti (pernešti, redukuoti) bet kokį vaizdą, kad ir Mauricijaus salos peizažą iš lietuviškų gamtovaizdžių.

Tas žaismingas nusiteikimas, trumpam dingęs pažvelgus pro išdegintos Radavičiūtės drobės skylutę, sugrįžta. Ir nors ši paroda nuo simpoziumo diktuojamų taisyklių nenusigręžė, ji parodė, kad, kaip teigia patys autoriai, sentimentalumas, subjektyvumas, jau matytos priemonės ir girdėtos temos vis dar gali būti įdomios ir žaismingos, jeigu jas savaip interpretuosi.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.15 (844), 2009-04-17