Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Mes ateinam į Rygą


Įspūdžiai iš parodos „Vilniaus meno scena po 2000-ųjų" Rygoje


Andromeda Venskutė

Share |
Darius Žiūra. Fragmentas iš videodarbo „Kolekcija". 2003 m.
L. Anieliaus nuotr.
Lietingą penktadienio vakarą Rygos arsenale buvo atidaryta Ramintos Jurėnaitės kuruota paroda „Vilniaus meno scena po 2000-ųjų". Pusdienį sukus ratus po Rygos senamiestį ir su nekantrumu laukus atidarymo, mintyse skambėjo girdėta entuziastinga kalba apie parodos svarbumą, reikšmę Lietuvos meninei scenai. Vaizduotėje regėjau mažesnį bei „lietuviškesnį" „Documentos", Venecijos bienalės modelį. Žodinė anotacija žadėjo kokybę, svarbiausius pastarojo dešimtmečio autorius bei darbus.

Likus valandai iki didžiojo atidarymo išgėriau paskutinį arbatos lašą ir patraukiau prie Arsenalo. Viduje jau būriavosi smalsūs žiūrovai, kurių apie 90 proc. sudarė lietuviai, nemaža jų dalis buvo autoriai. Pro stiklo duris švietėsi keli darbai, bet be įžanginės kalbos apsižvalgyti neleista. Sveikinimus ir liaupses teko praleisti negirdomis, mat įgarsinimo technika veikė ypač prastai: girdėjosi tik aidintis, fonuojantis garsas, iš kurio išskirti pavyko nebent pavienius žodžius.

„Išklausiusi" oficialiąją dalį, puoliau į ekspozicinę salę, siekdama be jokių išorinių įtakų „atrasti" parodą. Sutrikau iš karto. Pasirodo, kad didžiųjų Arsenalo erdvių kaip nebūta (bent jau to, ką nebyliai žadėjo pastato išorė), o apsiprasti su mintimi, kad erdvės buvo sumažintos dėl nedidelio darbų kiekio, prireikė laiko. Įveikusi lengvą šoką, ėmiau žiūrinėti bendrą vaizdą - nors darbų trūko, didelis jų mastelis ir jaukus išdėstymas erdvėje leido kiekvienam darbui atsiskleisti. Netrukus sutrikau antrą kartą: dauguma darbų man buvo nematyti, o jų autoriai vargiai girdėti. Iškart suabejojau savo žiniomis ir nusprendžiau, kad būsiu praleidusi daug reikšmingų parodų pastaraisiais metais Vilniuje.

Priėjau pasiskaityti anotacijos, tikėdamasi aiškumo ir siekdama užpildyti akivaizdžias žinių spragas. Bet gramatinės, korektūros klaidos, pažodinis vertimas į anglų kalbą (ir iš to atsirandantis sakinių griozdiškumas) tik supainiojo viską dar labiau. Iš viso teksto galvoje užsiliko pavieniai trupiniai.

Antrąkart grįžau į ekspozicijos salę. Šįkart bandžiau atrasti ką tik perskaitytas idėjas, įžvelgti kokią nors jungtį tarp pasirinktų darbų ir autorių. Apsukau dar porą ratų ir vis tiek likau nesupratusi, kodėl pristatomi būtent šie autoriai, kas juos jungia, kodėl nėra kitų aktyvių (ir man geriau žinomų) Vilniaus menininkų? Piršosi mintis, kad atrankos motyvų nesuvokiu, darbų koncepcijos nepagaunu. Išėjau parūkyti.

Trečiąkart nusprendžiau pasigilinti į atskirus darbus, labiausiai patraukusius akį. Štai Dariaus Žiūros videodarbas „Kolekcija" (2003 m.) sudomino pateikdamas antkapinėse lentose įamžintas mirusių jaunų moterų fotografines plaketes. Iš pat pradžių „užkabino" savotiškas madingų ir gražių moterų katalogas. Vėliau nejučia ėmiau galvoti apie gyvybingumą, sklindantį iš tų antkapinių nuotraukų, tarsi tos moterys visiškai nebūtų mirusios, tarsi jos būtų koketės, nenorinčios išnykti užmirštyje, angelai, stebintys mus iš anapus, tragiško likimo aukos, besidžiaugiančios... gyvenimu.

Tolėliau - skulptoriaus Andriaus Petkaus „Degtukas" (2008). Atmetusi spėliojimus, kas per vienas šis menininkas ir iš kur, gilinausi į didelio formato jo skulptūrą. Iš pažiūros paprasta forma, paprasta idėja, net labai „skulptūriškas" sprendimas kažkuo suviliojo mane: vis tyrinėjau mažiausius surūdijusio metalo plyšelius, tarsi juose slypėtų kokia nors paslaptis. Visaip stengiausi „ištraukti" darbo idėją - mąsčiau apie nudegimą, sudegimą, panaudoto nebereikalingo daikto virtimą įtaigia meniška forma, bet visa neatrodė įtikinama. Rasti paties autoriaus komentarą pasirodė beprasmiška, nes visoje ekspozicinėje erdvėje darbų aprašų ar autorinių komentarų nebuvo - kabėjo tik glaustos autorių biografijos.

Artūro Railos fotografijos „Žemės galia" (2008) - tai didelio formato fotografiniuose atspauduose užfiksuotas mažas žmogus galingoje gamtoje. Visi žmogaus veiksmai atrodė tarsi gamtos kontempliacija, savotiškas šventas ritualas. Tą šventumo įspūdį sustiprino faktas, kad fiksuoti šiuolaikiniai pagonys ir jų vykdomos apeigos. Reprezentuoti žyniai, moterys, vaidilutės vaizduotėje tapo romantiškomis ikonomis, nebanaliai įkūnijančiomis modernųjį gamtą atrandantį, ekologišką žmogų.

Taip pat būtų galima paminėti Evaldo Janso videodarbą „Būti išstatytam" (2006), kuriame „menininkas asocialas" flirtuoja su žiūrovo vujarizmu, arba Eglės Rakauskaitės fotografijų seriją „Happy Times" (2008 m.) bei keletą kitų darbų, su kuriais man pavyko „užmegzti" kontaktą.

Pastarasis parodos matymo būdas (t.y. gilinimasis į kiekvieną darbą atskirai) pasirodė esąs efektyviausias, nes bendrumo rasti nepavyko. Galiausiai išsikėliau retorinį klausimą: ar reiktų kaltinti save, kad neperpratau gerbiamos ir vertinamos kuratorės sugalvotos idėjos? O gal visa paroda buvo rengiama taip skubotai, jog nebuvo laiko ne tik padoriai anotacijai parengti, bet ir susitarti su menininkais dėl stipresnių, tipiškesnių pastarojo dešimtmečio darbų eksponavimo?

„7 meno dienos“ Nr.46 (828), 2008-12-19

Versija spausdinimui

Komentarai

EVicyJZMUZNCxYoXlL, 2011-12-03 02:41

I literally jmuepd out of my chair and danced after reading this!

mvaMqHnosVNwLjwgWm, 2011-12-01 15:40

Good pnoits all around. Truly appreciated.

vMtYxCbDJwgmKddc, 2011-12-01 04:43

That's 2 clveer by half and 2x2 clever 4 me. Thanks!

sa, 2008-12-31 00:50

ramintele vel ant jaunu skulptoriu patrauke. bet kad ten'dziundzia'golskis domintu nesitikejau. manau raminta, tu gali daugiau. o ir vis dar zavi. tavo istikimas skulptorius.

artnews, 2008-12-22 13:16

dar viena parodos apzvalga yra artnews lt tinklapyje

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti