Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Duoklė Kaunui


„Prospekto“ fotografijos galerijoje - Aleksandro Macijausko fotografijų paroda „Kaunas pro autobuso langus ir...“


Jolanta Marcišauskytė

Share |
Aleksandras Macijauskas. „Kaunas pro autobuso langus. Laisvės alėja. Teismo rūmai“. 2008 m.
„...Aš bandysiu įrodyti, kad Kaunas yra Viskas. Mat kartais susidaro įspūdis, kad patys kauniečiai to nesuvokia ir savo miestą net lygina su Vilnium. Bet jei Vilnius būtų kaip Kaunas, tai ir Nemunas tekėtų pro Vilnių. Pagal Viešpaties planą prie tokios upės kaip Vilnelė galėjo atsirasti tik Babtai. Koks gi save gerbiantis miestas stengtųsi atsirasti kuo toliau nuo jūros ir kuo arčiau Baltarusijos?...“ - šį šmaikštų Juozo Erlicko pasvarstymą nejučiom prisiminiau aplankiusi fotografijos klasiko Aleksandro Macijausko parodą apie Kauną ir kauniečius. Nors pats menininkas anaiptol nebando nieko įrodinėti.

Pernai Kauno publikai pristatyta fotografo paroda atvežta vilniečiams. Žinantys Macijausko kūrybą dar nuo 7-ojo dešimtmečio, Lietuvos fotografijos mokyklos pradžios, nustebs, kaip jis nuo to laiko pasikeitė. Anksčiau šokiravęs sovietinę valdžią ir žiūrovus neva socialinės tikrovės iškraipymu, kūręs tragikomiškas ir kiek lyriškas, lietuviško kaimo kasdienybę ir jos gyventojus dokumentuojančias nuotraukų serijas, sovietmečio kontekste drąsius aktus, šiandien Macijauskas kitoks. Kalbant apie formalius bruožus - matyti perėjimas nuo nespalvotos fotografijos prie spalvotos, plačiakampio objektyvo bei „varlės žiūros taško“, buvusių svarbių unikalaus autoriaus braižo dalių, atsisakymas. Mažiau vidinės ekspresijos, daugiau lyrizmo, susimąstymo. Mažiau iliustratyvumo, daugiau konceptualumo, reikšmingo atsitiktinumo. Rausiamasi kur kas giliau; ne į individą, o paties miesto būtį ir charakterį.

 

Aleksandro Macijausko odė Kaunui (nors yra kelios nuotraukos iš Klaipėdos perkėlos) vaizdas po vaizdo mezgama pro autobuso langą prabėgančių reginių nuoplaišomis. Jos pavadintos reportažiškai: „Kaunas pro autobuso langus. Laisvės alėja. Teismo rūmai“ (2008); „Į darbą. Veiverių gatvė“, (2007); „Kaunas pro autobuso langus. Vytauto tiltas“, (2008). Ir ankstesnėje jo kūryboje būta analogijų, pavyzdžiui, Kobė Japonijoje (1986 m.), Sankt Peterburgas (1970 m.), Detmondas Vokietijoje (1989 m.), Šiaurės Osetija (1983 m.). Jo kartos menininkai taip pat kūrė fotografijų serijas su miestų ir miestelių vaizdais. Vilnių per autobuso langą yra fotografavęs Vytautas Balčytis, 8-ajame dešimtmetyje Kostas Dereškevičius nutapė nemažai paveikslų, kurių personažai - viešojo transporto keleiviai.

 

Tad temos atžvilgiu Macijauskas nėra novatorius. Tačiau, turint galvoj autoriaus kūrybos kontekstą, netikėtas pats žvilgsnio posūkis nuo realybės dokumentavimo, siužeto užuomazgų ir vaizdo metaforiškumo prie dinamiško, beveik efemeriško, ne konkrečiais motyvais, o netikėtu jų atspindžių lango stikle dialogu paremtu vaizdu. Autobuso lango stiklas tampa mistiniu nūdienos socialinės realybės veidrodžiu, kuriame susitinka vaizdai iš autobuse ir už jo ribų verdančio gyvenimo.

 

Beveik neįmanoma suplanuoti, koks pasakojimas susisluoksniuos lange, kokie personažai (skelbimų lentos, geltoni autobuso turėklai, seno žmogaus nosis) susitiks ir kokia kalba jie kalbėsis. Todėl rezultatas išryškinus juostą tikriausiai buvo netikėtas ir pačiam autoriui. Alogiškai susipynę atspindžiai primena siurrealistų fantasmagorijas.

 

Vis dėlto paroda yra apie konkretų miestą ir jo socialinę būtį dinamiškame XXI amžiuje. Apie tai, kad Kaunas - autoriaus likimo miestas: „Kaunas - mano pradžia ir, tikiuosi, pabaiga. Jame įvyko ir tęsiama viskas, kas vadinama gyvenimu“, - rašė Macijauskas „Paskutinėje knygoje“. Todėl ši paroda tarsi autoriaus savirefleksija, savo santykio su gyvenama vieta analizė per vienos dienos kelionės į darbą fotodienoraštį.

 

Skaitytojas neturėtų klaidingai pagalvoti, kad parodoje Macijauskas siekė pabrėžti Kauno viršenybę prieš Vilnių, bet knieti tekstą baigti (kaip ir pradėjau) dar vienais Erlicko žodžiais, turinčiais ryšį su Macijausko meile laikinajai sostinei: „Maironis andai rašė: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis...“ O Vilniaus senelis nė nepasiekdavo, nes pro ašaras kelio nebeįstengdavo rast. Tokį tat įspūdį šviesiam žmogui darė tamsus Vilniaus kraštas. Užtat ir sakau: Kaunas yra visų kelių pradžia. O Vilnius - vienintelio kelio galas.“

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.15 (844), 2009-04-17

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

qrBRjNWV, 2012-06-06 16:11

Juokai juokais, bet pažiūrėjau Dar pažiūrėsim laiods kartojimą, katroje parodijuojamos visos tos erzelynės su krivickiais, janutienėmis ir kitais nesusipratėliais Tai net nelabai ir juokinga buvo O kai po to sekė janutienės vėmalų laida, tai pasidarė dar liūdniau, kad absoliučiai nėra skirtumo tarp originalų ir jų parodijų

yRNPkNqgJcO, 2012-06-06 16:11

žiauru bet tokia Krivicko realybė o žiauriausia tai, kad yra jos besuklaisančių ir laidų bežiūrinčių, ir į širdį bei smegenus viską įsidedančių įdomu skaityti šiuos ir kitus Ramūno pamintijimus gera dozė kritikos ir nelindimo į vieną vietą tam tikras racionalumo grūdas retkarčiais gal per racionalus ir liūdnas , tačiau visi turime teisę rinktis skaityti arba ne ačiū

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti