Epizodas puikiai ironizuoja tarybinių valgyklų meniu ir visą jų funkcionavimo logiką. Net ir tiems, kurie nežinojo, kad visas maitinimo įstaigų receptūras gramo tikslumu tvirtindavo Lietuvos TSR Prekybos ministerija (ir ne tik karbonado ar cepelinų, bet ir arbatos su citrina - arbatos ruošinio 50 ml, vandens 150 ml, cukraus 22,5 g, citrinos 10 g), standartizacija buvo akivaizdi. Kaip sakė mano tėtis, valgyklų meniu skirdavosi priklausomai nuo to, kiek kokio ingrediento pavogdavo.

Toks „eksperimentavimo“ su receptūra principas ir visuomeninio maitinimo, išlaisvinančio „moteris nuo neproduktyvaus namų darbo“, koncepcija šiandien jau atrodo gerokai egzotiški, todėl Indrės Klimaitės projektas apie Lietuvos valgyklas „Pakitusios kultūros atgimimo tyrimas. Pavyzdinė šalis: Lietuva“ neabejotinai pretenduoja tapti jei ne meno, tai bent maisto pasaulio hitu. Sudėtinėse jo dalyse - Vilniaus ir Kauno valgyklų gide, interneto svetainėje (gerokai patrauklesniu ir taiklesniu pavadinimu kompotas.lt) ir kassavaitinėse ekskursijose į vieną Vilniaus valgyklų - bandomi apčiuopti šios kultūros likučiai šiandien, jos kaita ir galimas atsinaujinimas. Rezultatas tam tikra prasme stebina - į gidą įtrauktos 65 Vilniaus ir 25 Kauno valgyklos rodo, kad kol kas tai dar nėra skurdžios mūsų kavinių kultūros konteksto pakraščiai. Vis dėlto, kitaip nei kavinė, valgykla - itin lokalus fenomenas, ji visada susijusi su konkrečia vieta, o drauge - ir su konkrečiais žmonėmis. Čia lankosi tie, kurie dirba aplinkui ir pietauja normaliu laiku, 12-13 val., tie, kurie pasiėmę padėklą nesvarsto ir net nepažiūrėję į meniu žino, ko nori/ko reikia pietums („O kompotas?!“). Valgyklos nesirenki - veikiau ji pasirenka tave, o kad egzistuoja kitos valgyklos (sakykime, valgyklų „diskursas“) - nė neįtari. Juk valgykla - atskiras, sau pakankamas pasaulis, kuriam, kitaip nei kavinėms, su niekuo konkuruoti nereikia, nebent su termosais, maisto ryšulėliais. Tad jei prisijungsite prie vienos iš ketvirtadieninių šio projekto ekskursijų, nė nesitikėkite apsimesti vietiniais ir likti nepastebėti - spūstis palei puodus slenkančioje lankytojų eilėje ar ilgas mindžikavimas prie meniu lentos išduos, kad atstovaujate ne standartu, o pasirinkimu grįstai kultūrai.

Tai, kad į šį valgyklų pasaulį dažnas jau nebegali žiūrėti kaip į savo kasdienybės dalį, akivaizdu iš projekto pobūdžio - jam pažinti reikalingas gidas, ekskursija, elgesio instrukcija. Kaip pastebėjo „Vilnius Coop“ projekto viešnia iš Varšuvos Joanna Warsza, šiandien mes tampame savo pačių praeities turistais. Vis dėlto „Valgyklų gidas“, nors ir gana konkretaus žanro kūrinys, funkcionuoja visai kitu principu nei garsieji restoranų gidai: čia nereikalinga ir neveikia konkurencijos logika. Valgyklos nereitinguojamos, žvaigždutės nedalinamos, tiesmukiškose fotografijose „realybė“ negražinama, darbuotojų kalba (gido gale pateikiamuose interviu) neredaguojama. Kai kurių pagiriami cepelinai ar bezė pyragaičiai, kai kurių - interjeras, bet išties didžiausias kiekvienos jų privalumas - kad egzistuoja ir pasiūlo kitokį, nenudailintą miesto vaizdą. Kad galų gale priverčia atsisakyti savo įsitikinimų ar preferencijų - juk vegetaras šiame pasaulyje neišgyventų! (Pastarųjų išganymas būtų lenkiškasis valgyklų atitikmuo - bar mleczny, kuriame bent jau atsiradimo pradžioje (tai irgi socialistinės standartizacijos reliktas) buvo siūlomi daugiausia pieniški patiekalai, virtinukai ir košės.) Kad išsaugo nepatraukliojo mūsų kultūros raidos etapo pėdsakus - ne tik tarybines aliuminio šakutes (šios jau po truputį tampa raritetu), bet ir Nepriklausomybės pradžios gariūninių interjerų vajų.

Indrės Klimaitės projektas patrauklus ne tik dėl paties žvilgsnio į šią nutylėtą mūsų socialinės realybės dalį, bet ir dėl jo pobūdžio - beveik nenostalgiško, nedramatizuojančio, priimančio ją kaip malonumą. Tuo šis projektas pratęsia tvirtos ir džiaugsmingos maisto ir meno sąjungos istoriją, kurios keletas daugiau ir mažiau garsių pavyzdžių būtų:

- Jurgis Mačiūnas ir jo koldūnų vakarėliai, iš kurių žymiausias (išgarsėjęs, nes nufilmuotas Jono Meko, ir turbūt dėl to, kad koldūnus ten kerta ne bet kas, o Andy Warholas, Yoko Ono ir kiti) vyko 1971 m. birželio 29 d. Soho rajone, Niujorke. Fluxus gerbėjai ir gaivintojai iki šiol įtraukia koldūnus į savo organizuojamų renginių programas, tai pačiai serijai priklauso ir Nomedos ir Gedimino Urbonų sukurti Guggenheimo-Ermitažo virtinukai (2008);

- „Food“ - restoranas, kurį tame pačiame Soho tais pačiais 1971-aisiais įsteigė Gordonas Matta-Clarkas. Trejus metus jis buvo to laiko menininkų susitikimo, kūrybos ir apskritai išgyvenimo vieta (ne vienas jų dirbo „Food“ virėju, padavėju ar indų plovėju);

- Ferranas Adriê, molekulinės gastronomijos virtuozas, pakviestas dalyvauti 2007 metų parodoje „Documenta“, ir jo restoranas „El Bulli“ (koks nepretenzingas kataloniškas pavadinimas), oficialiai tapęs „Documentos“ paviljonu G (o kiekvienas jo lankytojas kartu tapo „Documentos“ lankytoju);

- Raimundo Malašausko „Vieno ingrediento pietūs“ (liaudyje paplitusio suneštinio vakarėlio atitikmuo Šiuolaikinio meno centre per parodą „24/7: Wilno-Nueva York“ ir dirbtuves „RAM 6“);

- galų gale miestų muziejų ir meno centrų kavinės, kurių lankymas yra būtina meno ritualo dalis.

Vis dėlto Indrės Klimaitės projektas nuo pastarųjų skiriasi tuo, kad jos valgytojas - ne privilegijuotas meno scenos dalyvis (ar pasiturintis gurmanas, sugebantis prasimušti eilėse į „El Bulli“). Dalyvaujantis jaučiasi kiekvienas, bent kartą valgęs pirmą, antrą ir kompotą, - tai akivaizdu iš kompotas.lt lankytojų, aktyviai siūlančių papildyti valgyklų sąrašą. Nepaisant savo paprastumo, galbūt trikdančio/piktinančio meno kritiką ar kitą meno pasaulio atstovą, tokio pobūdžio meninis tyrimas keičia mūsų žvilgsnį ir galų gale įsteigia anksčiau neegzistavusį diskursą.

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.40 (869), 2009-11-06