Klydau. Pirmas ženklas buvo 2008 m. Gintaro Zinkevičiaus ir Remigijaus Pačėsos paroda „Artcore“ galerijoje (Justino Vienožinskio mokykloje). Bet jos nemačiau, nes buvau ne Lietuvoje. Bet pernai balandį, pagaliau pasidavusi vaizdų kultūros įtakai ir prisijungusi prie „Facebook“ internetinės bendruomenės (toliau vadinsiu „Veidaknyge“, nes angliškas pavadinimas nekaip atrodo linksniuojamas), iškart pamačiau Pačėsą. Ne tik jį patį, bet ir jo naujas fotografijas. Gyvendamas tolokai nuo manęs – gimtajame Marijampolės mieste, jis vos ne kasdien pasidalija kokiu nors vaizdu: rūke beveik ištirpusi futbolo aikštelė, žalia jo namo siena, nublizginta saulės, šaligatvių pakraščiuose likusios sniego atplaišos... Pamačiau, kad Pačėsos objektai liko iš esmės tie patys kaip sovietmečiu, tik persikėlė į kitą miestą, kad jis tebėra minimalistas, mėgsta geometriškai sutvardytą chaosą ir tebefotografuoja tada, kai mieste nėra nė vieno žmogaus (ryte tikriausiai). Išliko ir poezija, „egzistencinį nerimą“ trumpam išjungianti ironišku šypsniu.

Tačiau – ir šis tas kitaip. Dabar Pačėsos vaizdai spalvoti, dažnai sudvejinti, persiliejantys atspindžiais. „Veidaknygėje“ po jais ir aplink juos vykstančios diskusijos rodė, kad šie jau Lietuvos fotografijos klasiką menantys vaizdai įdomūs ne tik man. Be to, supratau, kad visos šnekos apie interneto praryjamą laiką, apie tai, kaip jis trukdo žmonėms iš tikrųjų bendrauti, yra tuščios. Argi ne nuostabu: kasdien sutaupydama nežinia kiek laiko galiu pasižiūrėti, ką Marijampolėje fotografuoja Pačėsa (ir ne tik jis)? Galiu jį paskatinti fotografuoti dar, pasakydama, kad man tai patinka. Ir slapta po truputį kaupiu jo fotografijų archyvą savo ir kitų rašomoms fotografijos istorijoms. Nebesutinku su kritikais: internetinė bendruomenė yra mus, išsiblaškiusius po pasaulį, jungiantis kanalas, tai yra ekspozicinė erdvė, kur paroda kasdien keičiasi.

Todėl kai vieną dieną pas mane į Dailės istorijos ir teorijos katedrą užsuko Gintaras Zinkevičius ir pasakė, kad darys Pačėsos parodą Vilniaus dailės akademijoje, visai nenustebau. Žinojau, kad pats metas – jau sukauptas toks vaizdų kiekis, kad reikia šį reiškinį pamatyti realioje erdvėje ir suprasti, kas ten padaryta. Parodai, kuri buvo atidaryta liepos 4 dieną, parašiau trumpą tekstuką ir taupydama laiką ketinau jį čia panaudoti vietoje recenzijos. Bet atsitiko nenumatytas dalykas: žiūriu, kad jis jau publikuotas šiuolaikinio meno dienraštyje artnews.lt – tokie jau tie interneto greičiai, nepasiekiami popierinei spaudai. Ką gi – „7 meno dienos“ yra mano laikraštis, o jame būtinai turi būti recenzija apie Remigijaus Pačėsos parodą, tad tenka rašyti kitą tekstą. Bet ką daryti, jei svarbiausius dalykus jau lyg ir pasakiau? Ogi parašyti apie tai, kas ten nepateko. Mat aną tekstą, tiesą sakant, rašiau žinodama tik šešias parodai atrinktas fotografijas, o jų parodoje trisdešimt. Be to, jas mačiau tik kompiuterio ekrane. Paskui, pamačiusi visus trisdešimt vaizdų atspausdintus ir sukabintus baltajame akademijos koridoriuje, supratau, kad reikėtų perrašyti tekstą. Tad dabar ir naudojuosi nevaldomos tekstų tėkmės internete sudaryta prievartine proga – rašau apie tai, ką pamačiau susidūrusi su „tikromis“ fotografijomis, t. y. jau perėjusiomis iš virtualiosios tikrovės į fizinę.

Žiūrint į Pačėsos fotografijas kompiuterio ekrane atrodo, kad jose dominuoja pilka spalva. Negana to, ji „dengia“ pavargusius, nudėvėtus, praeities liūdinčius pastatus, šaligatvius, konstrukcijas, liekanas. Todėl čia įžvelgiau laiko paradoksą – tą savo ano teksto vietą pacituosiu: „Miestas po truputį ỹra, taigi turėtų žymėti vaizde tekantį laiką, bet jis toks yrantis likęs iš praeities, taigi niekas nesikeičia. „Ỹrà“, kaip Titanike iškalė Arnas Anskaitis – lėtu vieno akimirksnio greičiu, vėjui preciziškai pučiant medžio šakas tarp gelmės ir plokštumos, bet tvyro balkšvame rūke, tipiškų dienų ritmu visą pilką amžinybę.“ Šią būseną man geriausiai išreiškė viena eilutė iš gana ilgo Josifo Brodskio eilėraščio apie Rusiją, kurį jis parašė emigravęs. Šią eilutę viename eilėraštyje gražiai išeksponavo Alfonsas Andriuškevičius:

O muzika vis tiek įkyriai grojo, grojo...

Там в моде серый цвет – цвет врeмeни и брёвен.

Štai. Arba shtai, kaip parašytų Pačėsa, angliška rašyba sureikšmindamas „š“ – su šiam garsui priklausančiu širdgėlos prieskoniu. Pilka Pačėsos fotografijose yra laiko ir sienojų spalva.

Bet atėjusi į parodą pamačiau ir kitas spalvas. Rusvėjantį-rausvėjantį rudenį. Vieną kitą ryškiai raudoną tašką, pavyzdžiui, plakate, kuris kabo ant (dar neatidaryto ar jau uždaryto) kioskelio sienos Marijampolės turgelyje. Mėlyno vandens ir dangaus gelmę. Baltus sniego dryžius ant juodai įmirkusios žemės. Dažniausiai – žalią: salotinę, smaragdinę, melsvą, tamsią, prigesusią, švytinčią, atbukusią, išvėsusią. Visokią. Bet kartu ir vienijamą tam tikro šešėlio ir žvilgsnio – žvilgsnio pro šešėlį į šviesą. Girdėjau, kad ji jau vadinama „Pačėsos žalia“. Tai reiškia, kad apie tokią žalią jau nebebus galima kalbėti neminint Pačėsos („o kaip Pačėsa Marijampolėje...“), kaip nebegalima kalbėti apie tam tikro atspalvio mėlyną neminint Yves’o Kline’o.

Kaip visos šios spalvos, o ypač žalia, papildo pilkąją laiko spalvą? Jos primena metų laikų kaitą (tas rusvėjimas, juodėjimas, balimas ir žalėjimas), jos grąžina iš prisiminimų į dabartį – dabartį kaip nuolat kintančią ir atsinaujinančią. Dabarties akimirką, kai sakai: „shtai, Mari...“, eidamas pamačiau. Ant „visos pilkos amžinybės“ pakloto Pačėsa šiomis spalvomis kiekvieną dieną tapo savo širdies tvinksnius. Suardo monotoniją ir pasikartojimų liūdesį. Žvelgia į mėlyną vandens telkinio gelmę, paryškintą žaliais augalais, plūduriuojančiais paviršiuje, lyg Claude’as Monet, trisdešimt metų tapęs vien vandens lelijas Živerni, iki gyvenimo pabaigos. Kaip ir Monet, šiame nedideliame vieno miesto plote skleidžiasi visatos šviesa, jausmingais pirštais priversdama virpėti iš senatvės suskeldėjusius paviršius. Monet vandens lelijose kai kurie įžvelgia abstraktaus ekspresionizmo pradžią, nes čia jau nebesvarbus objektas, drobė yra daugiau aprėpiančios erdvės ištrauka. Taigi kalbėdama apie Pačėsos monotipijas, Pollocką turbūt prisiminiau neatsitiktinai. Kad ir ką fotografuotų Pačėsa, įtariu, kad jis regi tikrovės pavidalus kaip raštą, šviesos gestais nutapytą jo žvilgsniui. Galima neįvardyti objektų – atsitraukite ar prisimerkite. Matysite abstrakčius vidinės būsenos piešinius, kuriuos Pačėsa randa vaikščiodamas po savąjį Živerni – Marijampolę.

Pačėsos „tvenkinys su lelijomis“ yra visas miestas. Panirti į Monet vieno tvenkinio variacijas nesunku – tokios vietos traukia kiekvieno širdyje tūnantį romantiką sudrėkusiomis akimis. Bet Pačėsa įtraukia fotografuodamas nepatrauklius objektus. Kad jie yrantys – jau sakiau. Bet jie ir „degradavę“ Andriuškevičiaus aprašytuoju aspektu: degradavę „dar prieš juos pastatant, t. y. dar jų kūrėjų sąmonėje“ („degradavusios kultūros“ terminą jis taikė Balčyčio fotografijomis, bet šalia minėjo ir Pačėsą). Šie statiniai jau iš anksto nereikšmingi, bet kokie. Jais užteršiama ir kitų sąmonė. Čia prisimenu Alphonso Lingio knygoje „Pavojingos emocijos“ išreikštą mintį, kad žmonių jausmai ir mintys užauga peizaže, gyvena jo ritmais ir formomis, todėl plokščių peizažų gyventojų ir jausmai plokšti. O kokie yra blokiniais daugiabučiais sovietmečiu apstatytų miestų gyventojų jausmai? Uniforminiai, sudiržę ir sudirgę. Visi vaikšto blokais prislėgtomis širdimis, žiūrėdami į šaligatvių blokelius, o pakėlę akis matydami tik tamsius, vienodus langų kvadratus. Lingis apie tokius nerašė, tai – nuobodulys, viena iš tų būsenų, kai užgęsta emocijos, nebėra jį dominančių ribinių patirčių – viskas plokščia, kaip ir sakiau.

Bet Pačėsa viską pakeičia. Jis perpiešia miestą. Mano jau minėtomis spalvomis. Taip pat ir šviesa. Reikia įsiskaityti į 2008 m. „Artcore“ jo eksponuotus darbus apibendrinusį pavadinimą: „Šešėlis rodo šviesą“. Tas pavadinimas užrašytas ant fotografijos, kurioje ant gatvės ir šaligatvio krentantis šešėlis kaip kampuotas pirštas kažką rodo už kadro ribų. Jis rodo ironišką Pačėsos fotografijų dvilypumą. Viena vertus, jos suręstos taip, kad gražiai išryškėtų šešėlio ir šviesos, baltos ir mėlynos, kreivų ir tiesių plotų sudūrimai – viskas yra ant ribos, žyminčios priešybių sandūrą, įtampa niekada nenutyla – pakibus netikrumo būsenoje. Kita vertus, kiekvienoje yra rodantis pirštas. Tai – kalbos pirštas. Kad ir tas „shtai“, pasirodantis ne vienoje fotografijoje – Pačėsa sako: žiūrėkit, jis baksteli pirštu į tai, ką būtume praėję. Ir kai jis baksteli, iškart tampa aišku – stebuklas. Būtume praėję nuostabą. Kaip ir tą kasdienybės grožį, kurį jis rado dar 1982 m. ant sofos numestame švarke, pasakydamas – „Parėjau“. Tie visi degradavę, nusidėvėję, blokiniai, plokšti, į depresiją varantys statiniai rodo šviesą: Pačėsa juose randa poeziją, kaip per parodos atidarymą sakė Laima Kreivytė. Vaikščiodamas po Marijampolę, Pačėsa nusėja miestą poetiniais tropais. „Sumautos iliuzijos“ – parašo jis ant fotografijos, kuriose sudvejintas šiferinio stogo ir blokinių daugiabučių vaizdas, taigi – iliuzija, sumauta dvigubai, nes juk tai – negudrus fotografų triukas ir kartu – visos modernistinės statybos ir šiaip gyvenimo iliuzijos. Bet ką čia aiškinti? Einame toliau: „Mano namas apšiktas žiogo“. Ieškau – kur apšiktas? Viršuje – užtėkšta smalos dėmė. Nevalyvų statybų pėdsakas, niekas nenuvalė, taip ir liko ant neva „papuošto“ žaliai daugiabučio namo šono. O apačioje – plakatas: „Čia gyvena budrūs kaimynai“. Vėl – karti ironija. Vėl – poezija. Paties Pačėsos. Dar Brežnevo laikais jis buvo parašęs trumpą eilėraštį:

Susprogsiu aš į tūkstantį žiogų

kiekvienas žiogas – Pačėsa.

Nes žiogas – tai pats Pačėsa, gyvenantis šia diena, grojantis, mus linksminantis, o paskui pavaromas darbuose paskendusios skruzdės, kuri negirdi žiogo smuiko.

Ir paskutinis: „Pas poeto kapą“ – paprasčiausia netaisyklingo rombo klomba kažkur gatvės viduryje, nuvytusios, parudusios-paraudusios bet kaip susodintos gėlės, jau pasibaigus jų gyvenimui. Šalia – numestas suplotas plastmasinis butelis. Šią klombą Pačėsa fotografavo ir jos klestėjimo laikotarpiu. Ji tada atrodė ne ką geriau... Bet „pas poeto kapą“ yra ir nuoroda į Vilnių, į praeitį – kaip prisimena Pačėsa, čia, prie Mickevičiaus paminklo, buvęs legendinis pilstomo alaus (paprastai skiedžiamo vandeniu) kioskas, kuris vadinosi „Pas tėvo kapą“. Sako, galbūt ten buvęs apleistas kapelis, bet prisiminimai jau neberyškūs. Ir vėl juokiasi Pačėsa – ne iš mirties, ne iš degraduojančio gyvenimo, ne iš pagundos pasileisti svaigulio upe žemyn. Ne. Ir taip. Kai netikėtai nukrato šiurpas, anglai sako: „Kažkas perėjo per tavo kapą.“ Netaisyklinga klomba su nuvytusiomis gėlėmis keliauja kartu su Pačėsa iš Vilniaus į Marijampolę, visur – kasdieną vėl pražysdama.

Taigi – visi „Veidaknygės“ ir kitų internetinių bendruomenių gyventojai, užeikite į Vilniaus dailės akademiją (ji čia pat – prie Šv. Onos bažnyčios (Maironio g. 6)) ir pažiūrėkite – ten Pačėsos fotografijos skamba kitaip. Jos skamba.

Paroda veikia iki rugpjūčio 4 d.  

Ekspozicija atidaryta darbo dienomis 11–18 val.

„7 meno dienos“ Nr.28 (950), 2011-07-15