Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Begalinis laikas mažame vaizde


Vytauto Balčyčio fotografijų knyga „Lietuvos miesteliai“


Agnė Narušytė

Share |
Vytautas Balčytis. „Gegiedžiai“. 2002 m.
Šiandien teko nutraukti lėkimą paskui darbus ir rašyti apie Vytauto Balčyčio neseniai išleistą fotografijų knygą.

Nubraukiau nuo stalo popierius, sąvaržėles, studentų rašinius, kompaktinius diskus, nepadarytų darbų sąrašus, telefonų skambučius, visus „privalau“ ir „reikia“ ir pradėjau vartyti knygą. Ji buvo kaip tik – 252 puslapiai tobulos monotonijos. Baltoje kiekvieno atvertimo erdvėje – tik viena nespalvota maža miestelio nuotrauka, visada dešinėje. Miestelis po miestelio, suverti ant vienos ašies (su išimtimis, žinoma) – bažnyčios, kuri visada atsiduria kadro centre, nepaisant to, ar ji vos matoma horizonte, ar puikuojasi savo barokiniais išlinkimais čia pat. Jau ties ketvirtąja fotografija supratau, kad tuštuma ir monotonija būtinos – kad atitrūktum nuo daiktų ir rūpesčių pasaulio, nuo savo ir ne savo išgyvenamų dramų ir persikeltum vidun. Ne į miestelių, bet į fotografijos vidų.

 

Nuotraukų mažumas čia labai svarbus. Į didelį vaizdą patekti nesunku – jis iškart įtraukia žvilgsnį, suviliojęs erdve, kvapą gniaužiančia detalių ir spalvų gausybe bei egzotika, pavyzdžiui, kaip albume „Nematyta Lietuva“. Tuo tarpu maži vaizdai apsimeta nereikšmingais ir leidžiasi paliekami nepastebėti. Kad juos iš tikrųjų pamatytum, reikia tam atsidėti, sukoncentruoti žvilgsnį, atmesti buitį – skirti laiko. Bet jei tinkamai pasiruoši (o nepaliestas lapo baltumas tam kaip tik padeda), gauni daugiau nei tiesiog pabuvimą vaizde. Tampi šiokiu tokiu atradėju, lyg būtum pats pastebėjęs grožį, kurio niekas nežadėjo. Nežinau, kodėl taip yra – kai sėdi vienas su mažu vaizdu, jame apsigyvena vaizduotė. Gal todėl, kad čia viskas gali būti kitaip?

 

Pavyzdžiui, šviesa. Fotografijoje šviesa yra rašymo priemonė, tad apie ją prirašyta tiek, kad lyg jau ir nebėra ką naujo pasakyti. Bet štai mažuose Balčyčio miesteliuose ir šviesos nedaug – veiksmas vyksta rudenį, po lietaus įtvinkusiais debesimis, temstant, o vasarinėse fotografijose šviesą sugeria lapija, virsdama juoduma. Tačiau toje tamsoje, jos liūdesyje ir nykumoje lėtai žiūrėdamas pradedi pastebėti susivėlusias žoles, dirvos faktūras, medžių šepetėlius – kažkas švysčioja, kažkas visiškai pranyksta tamsoje, o kartais šviesos gyvybei priešinasi stulpo betonas. Kai šviesos mažai, kiekvienas jos paliestas daiktas tampa ypač brangus, nors tai tik tvoros skersinis ar langinė. Atrodo, kad Balčytis, fotografuodamas šviesą, ją sulaiko ir taupiai dalija – kaip ypatingą dovaną, taip priversdamas pajusti akimirkos retumą.

 

Bet turbūt labiausiai trikdanti Balčyčio vaizdų savybė – tai ramybė, ir fotografavimo veiksmo, ir kadre telpančių begalės smulkmenų darnos, ir žiūros, ir objekto paprastumo, ir pateikimo. Ramybė, slepianti, kiek čia visko daug. Tvenkiniai ir jų atspindžiai, tvoros, skirtingų rūšių medžiai vis kitaip sutaršytais vainikais, įvairių formų bažnyčios, kopūstai, pienės, akmenys, smilgos, stulpai ir šen bei ten dviračiais pravažiuojantys vietiniai gyventojai. Ilgainiui suprantu, kad monotonijos ramybė – tik išeities taškas, tik atverta erdvė, tik būtina sąlyga.

 

Kažkaip šiais laikais ramybei vis reikia ieškoti pateisinimo (tai daro ir knygos įžangos autorė Renata Dubinskaitė). Mat fotografija ilgokai puikavosi sugebėjimu gerai pažįstamus dalykus parodyti neįprastai, sutrikdyti kasdienius pojūčius – taigi ir įpročių ramybę. O Balčytis to nedaro. Miestelius jis stebi lyg eilinis vaikštinėtojas, ir jei jų gatvėmis netikėtai praeina tvarkinga ančių vorelė ar trys kunigai baltais apeiginiais drabužiais, pravažiuoja dviratininkai ar arklio traukiamas vežimas, visa tai irgi yra patys normaliausi peizažo elementai, nė kiek netrikdantys monotonijos. Ir šiaip lietuviški miesteliai nėra vaizdingi, įspūdingi, senoviški, dailiai išpuošti gėlėmis (kokie yra, pavyzdžiui, Anglijos kaimai). Priešingai, jie yra baisiai kasdieniški, pilki, apsilaupę, sukrypę, vos ne kiekviename vaizde stūksantis bažnyčios bokštas atrodo lyg svetimkūnis tuose daržuose, šabakštynuose ir pelkėse po elektros laidais suraižytu dangumi. Tad ir meninės, ir turistinės fotografijos požiūriu objektas yra niekinis, bet kartu ir nepakankamai niekas, kad iš jo būtų galima tikėtis konceptualumo. Į jį tegalima žiūrėti visiškai ramiai, nesitikint nieko ypatingo. Bet ar šiai ramybei reikia pateisinimo? Ar ji turi tapti kažkuo kitu, kad būtų verta ją fotografuoti?

 

Anksčiau aš taip pat fotografijose ieškodavau kažko, kas pakeistų kasdienišką būvį, kuriame nieko įsidėmėtino neįvyksta. Balčyčio miesteliai tuomet mane trikdė tuo, kad čia to kažko niekaip negalėjau rasti. Archyvas, lankytų vietų priminimas, tiesiog gražus vaizdas – bet to juk nepakanka. Tą kažką nesunku pamatyti, kai Balčytis fotografuoja Vilnių – tai kokio standartinio daikto vos pastebimas nušvitimas, fotografijos tuštumoje įskeliantis reikšmingos banalybės oksimoroną. O miesteliuose viskas būdavo per daug aišku ir paprasta, viskas tvarkoj. Tačiau dabar, lėtai vartant knygos lapus, aiškumas ėmė nykti. Iš pradžių matai tipišką Lietuvos miestelį su bažnyčia ar stulpu centre. Kiek palaukęs, jau regi nebe miestelį, bet besileidžiančią saulę ir visų augalų, vandenų ir net akmenų ruošimąsi nakčiai, bažnyčios bokštui tyliai gaudant paskutinius spindulius – viskas lygiai taip pat kaip prieš kokį šimtą metų. Arba tuoj pratrūksiantį lietų, kurio laukdama gamta nuščiūva, kaip ir mediniai trobesiai, per savo gyvenimą jau sugėrę ne vieną lietų. Kontūrus tirpdantis rūkas, dirvą džiovinanti saulė, po audros dar neatsigavusi parduotuvė, po sniegu užmigę laukai – taip galima vardyti be galo.

 

Bet kam visa tai?

 

Nežinau. Ne tam, kad turėtume Lietuvos miestelių katalogą. Juk nelabai svarbu, kokiame miestelyje po lietaus sušvyti asfaltuotas kelias. Atsakymo padeda ieškoti menamo stebėtojo link nusitiesiantis grubus medinis laiptų turėklas, kurį beveik galima paliesti, padangų įspaudais ir žmonių pėdomis sudrumstas žvyrkelis po kojomis, medžio šešėlis, paliekantis mane visiškoje tamsoje, švelniai delnus glostančios smilgos, visus daiktus nukloję čežantys lapai, traškantys kopūstai. Per nufotografuotus lytėjimo ir klausos pojūčius Balčytis mane įkurdina vaizde, konkrečioje vietoje ir iš ten ne tik regiu kaskart vis kitą pastatų, medžių, kelių ir net debesų konfigūraciją, bet ir per vieną žiūrėjimui skirtą laiko tarpsnį įsigyvenu į kelis, o gal net ir kelias dešimtis galimų savo buvimo tame miestelyje scenarijų, ir ne tik savo, bet ir įsivaizduojamų gyventojų, ir ne tik dabartinių, bet ir sovietmečio, prieškario, XIX amžiaus ir dar toliau. Įdomu, kodėl taip yra – gal todėl, kad gamta ir žemė su savo atmosferiniais reiškiniais gyveno tokį patį gyvenimą net ne šimtmečius, o milijonus metų, keisdamasi labai lėtai? Balčyčio fotografijose užfiksuota gamtos rutina, kurioje dalyvauja ir koks nors miestelis, sujungia mano „dabar“ su be galo ilgu laiku.

 

Renata Dubinskaitė įžangoje rašo apie Balčyčio aptinkamus „laiko plyšius“, pro kuriuos nunyrama į praeitį, kai būtasis laikas „vis dar yra“. Apie keistus laiko pojūčius kalba visi, kas tik imasi aiškinti Balčyčio fotografijų poveikį. Ir tikrai – apie tai galima kalbėti be galo, nes čia kažkaip ypatingai susiduria dabartis ir praeitis – kaip niekieno kito fotografijose. Tas susidūrimas vyksta be jokių ryškių ženklų (gal išskyrus rusvą fotografijų toną). Laikas slinkteli bežiūrint, žvilgsniui beklaidžiojant po detalių begalybę, sutelpančią labai mažame plotelyje.

 

Sunku nuspėti, kur šios kelionės laiku nuves. Pavyzdžiui, bevartydama knygą netikėtai grįžau į vieną vaikystės būseną, kai sėdėdama ant kalvos virš močiutės trobelės žvelgdavau į tolį – ten, Kartenos bažnyčioje, skambinamų varpų garsas užliedavo visą Minijos slėnį. Čia nėra nieko ypatingo, toks banalus niekas, bet Balčyčio fotografijos man padeda suprasti, kodėl tuomet būdavo taip baisiai gerai. Deja, to vis tiek neįmanoma paaiškinti žodžiais – galima tik atpažinti fotografijoje.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.29 (858), 2009-07-24

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

jJjylJsNvexB, 2012-06-06 13:37

Jap, res nora slika. Do nedavnega nism vedu, da so Lovrenška lerzea tko lepa. Pred nekaj meseci pa sem se tam okol vozil zraven kolega z letalom in če danes se jezim, da tistiktat nism vzel fotoaparat zraven scena iz zraka je bila namreč izjemna.Čestitke

skaitytoja, 2009-07-24 20:06

Taip, fotografija padeda sugrįžti į vaikystės prisiminimus, kuomet galima dar kartą išgyventi patirtas akimirkas, bet ... šią būseną lydi ir švelnus skausmas, nes suvoki, kad tai jau nepasikartos.
Ačiū V. Balčyčiui už fotografiją, ačiū Agnei už straipsnį.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti