Tokio žmonių vaizdavimo tendencija šiandien vyrauja ne vieno jaunesniosios lietuvių fotografų ir menininkų kartos atstovo kūryboje. Formaliai panašių, bet subtiliai individualumą atskleidžiančių fotografijų serijų yra sukūrę Tadas Šarūnas, Andrew Miksys (Andrius Mikšys), Ramunė Pigagaitė ir kiti autoriai. Jau keletą dešimtmečių pabrėžtinai neišraiškingo portreto kryptis išlieka populiari ir tarptautinėje fotografijos scenoje, o šią tendenciją įtvirtinę ir tęsiantis autoriai, pavyzdžiui, vokietis Thomas Ruffas ar olandė Rineke Dijkstra yra vieni žinomiausių šiuolaikinių fotografų pasaulyje. Fotografijos kritikė Agnė Narušytė yra teisingai pastebėjusi, kad tiesiai iš priekio nufotografuoto, neišraiškingai pozuojančio žmogaus atvaizdo klišė, dabartinių autorių „pasiskolinta“ iš XIX a. antropologinės ir kitos „mokslinės“ fotografijos, tapo vienu ryškiausių šiuolaikinės portretinės fotografijos bruožų. Taigi paskutinę V. Luckaus seriją „Baltame fone“ galima laikyti konceptualiu kūrybiniu bandymu, kuris XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos fotografijos kontekste atrodė ne tik naujas, bet ir tapo ankstyvu tolesnės raidos ir įsiliejimo į globalias kūrybines tendencijas ženklu.

Konceptualūs eksperimentai ženklino ir ankstesnį V. Luckaus kūrybinį kelią. 1969–1987 m. jis sukūrė ciklą „Portretas stambiu planu“, kuriame iš labai arti užfiksavo žmonių veidus. Taip jis vertė žiūrovą pirmiausia įsižiūrėti į regimąjį veido paviršių ir tik tada jame ieškoti vidinių išgyvenimų ir asmenybės išraiškos. Autorius provokavo refleksyvų žvilgsnį į fotografijas ir leido atskirti nuotraukose užfiksuotą žmogaus išvaizdą nuo jo „vidinių“ išgyvenimų išraiškos. Šiek tiek vėliau, 1974–1987 m., V. Luckus sukūrė seriją „Požiūris į senovinę fotografiją“ – asociatyvius senų nuotraukų montažus, kurie kėlė ne tik egzistencinius, bet ir autoriui rūpėjusius fotografijos esmės, jos įtakos pasaulio suvokimui klausimus. Apie pastaruosius V. Luckus rašė ir savo dienoraščiuose. „Aš abejoju, ar fotografija, kuri pagal savo prigimtį yra žymia dalimi atsitiktinumų menas, turi siekti (...) apibendrintos formos. Tie kompozicijos, apšvietimo, formos stereotipai, kurie įvairiais laikotarpiais nusistovėjo fotografijoje, stabdo mūsų mąstymo ir suvokimo laisvę, tampa dirbtine riba“, – svarstė fotografas savo dienoraštyje (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, žinynas, sud. S. Žvirgždas, Vilnius: 2004).

Galbūt šis konceptualus santykis su kūryba ir fotografija padėjo V. Luckui atrasti savo individualų kūrybinį braižą, išskiriantį jį iš kolegų. Nors fotografijos scenoje V. Luckus debiutavo su fotografų karta, kuri XX a. septintajame dešimtmetyje formavo vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą, tačiau jis abejojo šiai mokyklai įtaką dariusios humanistinės fotografijos kanonais, manė, kad „profesionalumas, kompozicijos taisyklės atsijoja kažkokius elementus, be kurių gyvenimo vaizdui trūksta pilnatvės“ (ten pat). Fotografuodamas ir užsienyje (Centrinėje Azijoje, Kaukaze, Estijoje, Baškirijoje), ir gimtojoje šalyje, V. Luckus siekė tam tikro spontaniškumo, kuris leido atsiriboti nuo tuomečių fotografijos klišių ir įamžinti nuotraukose tikro gyvenimo akimirkas, o jas užfiksavusios fotografijos, savo ruožtu, dažnai neatitikdavo anuomet fotografijai keltų meniškumo kriterijų.

Nors V. Luckus buvo vienas originaliausių lietuvių fotografų, autoriui esant gyvam jo kūryba nesulaukė daug dėmesio. Buvo surengta vos dešimt personalinių parodų, iš kurių tik viena – Lietuvoje. Nors autoriaus darbai publikuoti įvairiuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose, tačiau iki šiol išleistas (Olandijoje) tik vienas jo kūrybą nuosekliai pristatantis albumas, o ir jis šiandien skaitytojams jau sunkiai pasiekiamas. V. Luckaus kūrybos sklaidai, tikriausiai, trukdė ne tik jo darbų skirtingumas nuo tuomet vyravusių fotografijos tendencijų, bet ir maištinga kūrėjo asmenybė (Skeivienė L., „Burning Desire“ In: Vitas Luckus, The Hard Way, Ed. M. Rometsch, P. J. Grimshaw, Kilchberg, Zurich: Edition Stemmle, 1994.) Jis maištavo ne tik prieš fotografijoje įsigalėjusius stereotipus, bet ir prieš „normalaus“ gyvenimo paviršutiniškumą. V. Luckaus kūryboje gyvi ne tik fotografijos, bet taip pat žmogaus būties esmės ieškojimai ir kaip tik todėl ji išlieka aktuali net tuomet, kai stilistiniai ir konceptualūs atradimai nutolsta praeitin, palikdami pėdsaką Lietuvos fotografijos istorijoje. Žinoma, Kaune ir Vilniuje surengtos V. Luckaus fotografijų parodos neatspindi autoriaus viso kūrybinio braižo, kuris atsiskleidžia daugelyje kitų, visai kitokio pobūdžio jo darbų, ir, aišku, nereprezentuoja fotografo kūrybos įvairovės. Tačiau šios parodos akcentuoja kitą V. Luckaus kūrybos aspektą – jos konceptualumą ir novatoriškumą. O svarbiausia, į Lietuvos bei tarptautinę fotografijos sceną iškelia dar vieną, anksčiau nematytą, šio ypač savito autoriaus kūrinių ciklą.

Paroda veikia iki birželio 18 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradienį-penktadienį 12–18 val.,

Šeštadienį 12–16 val.

„7 meno dienos“ Nr.24 (946), 2011-06-17