Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Apie esamą ir dingusį miestą


Prasidėjo Euroradijo muzikos savaitė


Živilė Ramoškaitė

Share |
Davidas Geringas, Juozas Domarkas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Euroradijo koncertai iš Lietuvos buvo pradėti transliuoti 1996 metais. Gerai prisimenu „Klasikos“ programos redaktorių ir koncerto rengėjų jaudulį ir nerimą: kaip Euroradijo auditorija koncertą priims, kaip jį įvertins transliacijas stebintys tarptautiniai ekspertai? Praėjo geras dešimtmetis, ir šios transliacijos tapo ne mus pamaloninančiomis išimtimis, bet periodiškai vykstančiais renginiais, garbingai išlaikiusiais konkurencijos egzaminą.


Palyginę koncertus iš Lietuvos su Euroradijo koncertais iš kitų kraštų, ypač tokių, kurių likimas panašus į mūsų, turėtume galutinai pamiršti posovietinius kompleksus ir savo muzikinę kultūrą vertinti kur kas pozityviau. Turiu galvoje ne šios kultūros dalyvių ir jos reikšmę suvokiančios visuomenės dalies, bet prie valstybės vairo esančių pareigūnų požiūrį. Nuo jų požiūrio, o neretai ir malonės priklauso kultūrą palaikančių materialinių išteklių kiekis. Iki šiol ir šiaip itin kuklūs, šie ištekliai pastaruoju metu mažinami tiesiog drastiškai! Banalu ir sakyti, tačiau toks kelias gali nuvesti į kultūrinę dykumą, kokią kasdien eksponuoja komerciniai televizijos kanalai.

 

Valdžios vyrai diskutuoja apie konkurencingos ekonomikos sukūrimą, apie nepriklausomą energetiką, apie paramą verslui... Šiose liaudžiai skirtose kalbose net prabėgomis neužsimenama apie kultūrą, ypač muzikos, jau konkurencingą ir be papildomų milijardų. Tai reikėtų vertinti ir palaikyti. O gal per daug reikalaujame iš valdžios moterų ir vyrų? Pačių kultūros atstovų ir intelektualų nuomonė į platesnę viešumą jau kuris laikas nepatenka, nes visi komunikacijos kanalai užvaldyti naujųjų vadybininkų, susirūpinusių vien savųjų priemonių „verslumu“. O kad intelektualai į šiuos reikalus apskritai nesikištų, kaskart „iššaunama“ mintis, esą jie patys apleido savo pozicijas ir viešumoje reikštis nenori. Tiesą byloja patarlė: geriausia gynyba - puolimas.

 

Tokiame tad kontekste kultūros entuziastų pastangomis šeštadienį (rugsėjo 26 d.) prasidėjo Europos transliuotojų sąjungos Euroradijo 2009-2010 metų sezono projektas „Vilnius - Europos kultūros sostinė“, kurio metu įvairiose Vilniaus salėse įvyko ar dar įvyks šeši simfoninės, kamerinės, šiuolaikinės, senosios ir džiazo muzikos koncertai.

 

Pirmasis koncertas, sutapęs su simfoninės muzikos sezonų pradžia, buvo transliuojamas iš Nacionalinės filharmonijos. Kartu su gausiai susirinkusia publika jo klausėsi LRT radijo stoties „Klasika“ ir antrojo televizijos kanalo bei 14-os pasaulio šalių daugiamilijoninė auditorija. Šįsyk, greta Europos valstybių (Bulgarijos, Danijos, Estijos, Ispanijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Olandijos, Rumunijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos), bene pirmąkart koncertą iš Lietuvos išgirdo Jungtinių Amerikos Valstijų APM ir Australijos ABC radijo stočių klausytojai.

 

Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas kolektyvo meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko, kuriam šis sezonas jau 45-asis. Koncerto programą siekta susieti su Vilniaus miestu, jo istorija ir, žinoma, vilniečiais muzikais. Pradžioje skambėjo du lietuviški Vilniaus miestui dedikuoti kūriniai: Žibuoklės Martinaitytės (g. 1973) specialiai šiam koncertui Lietuvos radijo užsakymu sukurtas simfoninis opusas „Tūkstančiai durų į pasaulį“ ir Eduardo Balsio (1919-1984) Simfonija-koncertas vargonams ir orkestrui, kurio solo partiją atliko Renata Marcinkutė-Lesieur. Antrą programos dalį sudarė lietuvių interpretuojama prancūzų muzika: Camille'o Saint-Saenso Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 1 a-moll (solistas - Lietuvoje augęs ir kelis dešimtmečius Vokietijoje gyvenantis įžymus nūdienos violončelininkas Davidas Geringas) bei Paulio Dukas simfoninis skerco „Burtininko mokinys“. Sakytume, labai kontrastingi muzikos opusai, skatinę apmąstymus apie esamą ir dingusį Vilniaus miestą, Lietuvos kompozitorių mokyklos originalumą, muzikos atlikėjų meną bei jo ryšius su Europos tradicija.

 

Koncertą vedusi muzikologė Jūratė Katinaitė pristatė Lietuvos sostinę kaip savito likimo daugiakultūrinį miestą, kurį tarpukario lenkiškajame Vilniuje gyvenęs rašytojas Czesùawas Miùoszas įvardijo kaip semantinių nesusipratimų miestą. Buvo cituojamos polemiškos rašytojo mintys apie skirtingą lietuvių, lenkų, rusų, žydų istorikų požiūrį į Vilnių, apie du tarpukaryje niekaip nesusijusius Vilniaus miestus - lenkiškąjį ir žydiškąjį... Nesu tikra, ar poetiški Cz. Miùoszo apmąstymai miesto istorijos visai nežinančiam užsieniečiui suteikė aiškesnį vaizdą apie Lietuvos sostinę ir netapo dar vienu semantiniu nesusipratimu...

 

Tiesą sakant, įžanginius komentarus siekta susieti su Ž. Martinaitytės opusu, inspiruotu kaip tik Cz. Miùoszo, litvako Mošės Kulbako ir literatūrologo Mindaugo Kvietkausko tekstų. Kompozitorė trims kūrinio padaloms, atliekamoms be pertraukų, naudoja paantraštes (jas vertėjo nurodyti ir koncerto programėlėje) iš minėtų autorių kūrinių: pirmajai - „Semantinių nesusipratimų miestas“ (iš Cz. Miùoszo), antrajai - „Dingęs miestas“ (iš M. Kvietkausko), trečiajai - „Tūkstančiai durų į pasaulį“ (iš M. Kulbako poemos „Vilne“).

 

Ž. Martinaitytė po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje stažavosi ir tobulinosi daugybėje šalių pas žinomus kompozitorius. Susipažinusi su įvairiomis komponavimo technikomis autorė sakosi vis tebeieškanti stiliaus. „Garsuose ieškau paslėptos prasmės, glūdinčios kiekviename šios visatos atome. Kiekvienu kūriniu noriu užduoti egzistenciškai svarbų klausimą ir atsakyti į jį.“ (iš programėlės)  Ž. Martinaitytės kūrinyje galima atsekti įvairius Vilniaus istorijos tarpsnius nuo žilos senovės iki XX a. tragedijų. Tai išreiškiama nuolatinėmis nedidelių garsinių segmentų grandinėmis ir energingais ritmiškai artikuliuotais ištisinio vyksmo epizodais. Intensyvus šių darinių judėjimas kuria savitą, sakytum, „atvirą“ veikalo formą, kuriai kontrastą sudaro statiška vidurinė kūrinio padala („Dingęs miestas“). Kūrinio garsyne svarbią vietą užima sekundos intervalu grįstos struktūros, raiškiai artikuliuotos kraštinėse padalose. Jų semantika nuolat kinta: viename kontekste - tai archajiškus laikus menančios sutartinės, kitame - grėsmingas, tragediją pranašaujantis signalas, dar kitame - skausmo ir raudos raiška.

 

Kompozitorė sėkmingai naudoja orkestro tembrus, laisvai ir užtikrintai operuoja grupių bei paskirų instrumentų specifine raiška. Ausis taip pat užfiksavo ne vieną netikėtą, labai paveikų ir metaforiškai talpų instrumentų derinį.

 

Manyčiau, po šios sėkmingos premjeros Ž. Martinaitytės opusas išliks Nacionalinio simfoninio orkestro repertuare ir bus dar nesyk atliktas.

 

Kitas Vilniui skirtas opusas, E. Balsio Simfonija-koncertas vargonams ir orkestrui, buvo sukurtas 1977 metais. Šiuo kūriniu norėta pristatyti sovietinio laikotarpio kūrybą, skirtą Vilniui. Klausydama veikalo negalėjau atsistebėti originalia E. Balsio mąstysena ir temperamentu. Įdomiai rutuliojama kūrinio medžiaga demonstravo kompozitoriaus gebėjimą naudotis įvairiomis formomis ir žanrais, viską sulydyti į individualų skambesį. Orkestro vietoje čia skamba vien tik pučiamieji (variniai), bosinė gitara (grojo Jonas Paulikas) ir nemaža mušamųjų grupė. Vargonų solinė partija - itin nekonvencionali, kibirkščiuojanti temperamentu, išmone ir originaliomis idėjomis. Vargonininkė R. Marcinkutė-Lesieur tai atskleidė raiškiai, tiksliai ir su reikiamu polėkiu. Tačiau kai kurių abejonių dėl šio opuso kilo. Ar kitos muzikos, pagaliau ir šio koncerto, kontekste jis nebuvo „daiktas savyje“, prie kurio prisiartinti ir kurį perprasti reikia gana daug geranoriškumo, pastangų ir gal net meilės savosios kultūros kūrėjams? Ar galime tikėtis tokių dalykų iš Euroradijo klausytojų, sunkoka atsakyti.

 

Filharmonijos publika savo sprendimą išreiškė aplodismentais, kurių didžiausią dalį pelnė violončelininkas D. Geringas, atlikęs C. Saint-Saenso Pirmąjį Koncertą violončelei ir orkestrui a-moll. D. Geringo interpretuojama Koncerto muzika tarsi pakilo naujam gyvenimui. Veržliosios ir lyrinės koncerto temos suskambėjo emocionaliai ir raiškiai, skoninga ir subtili frazuotė stebino išradingumu, o virš visko sklandė dvasinis susitelkimas ir šiluma iš pačios sielos gelmių.

 

J. Domarko diriguojamas orkestras alsavo kartu su solistu ir tapo idealiu jo sumanymo partneriu. Po tokios interpretacijos nesusivaldysi nesušukęs: nuostabus instrumentas toji violončelė!

 

Koncertą užbaigė Nacionalinio simfoninio orkestro programos „arkliukas“ - P. Dukas „Burtininko mokinys“. J. Domarkas šį veikalą su orkestru nesyk yra atlikęs, ir visuomet tai būna ryški interpretacija. Orkestras sublizgėjo ir šįkart, tad užsienio šalių radijo klausytojai gavo puikią progą ne tik sekti vaizdingą muzikinį pasakojimą, bet ir įvertinti orkestro bei jo meno vadovo meistriškumą.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.35 (864), 2009-10-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

QXiUTUJsGb, 2011-10-23 10:39

This makes everything so copmletely painless.

nesusiprates, 2009-10-18 11:38

Man keisciausia kodel toks koncerto repertuaras ir ka jis pasako apie Vilniu? Isskyrus, zinoma, Balsi ir Martinaityte... Kazkodel niekam tas nekrenta i demesi. Kazkos atmestinai sujauktas chaosas.

Saulė, 2009-10-02 16:16

Įdomu būtų sužinoti, ką apie pastarąją E.Balsio Simfonijos interpretaciją mano gerbiamas L.V.Lopas, D.Balsytė??? Klausiausi koncerto su partitūra rankose - ne vienas momentas kėlė nuostabą ir vertė abejoti...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti