Vis dėlto, kad „katiliškos“ nuostatos dar gajos ir turi sekėjų, paliudijo smuikininkės Ingridos Armonaitės bei pianistės Indrės Baikštytės koncertas kovo 6 d., Taikomosios dailės muziejuje. O ir pats koncertas, bemaž sutapęs savo data, tapo savotiška dovana R. Katiliaus gimtadienio proga: skambėjo trys - C. Debussy, M. Ravelio ir D. Šostakovičiaus - sonatos smuikui ir fortepijonui. Visi šie autoriai kadaise rado savo vietą ir R. Katiliaus repertuare, kuriame „Sonatų vakarai“ sudarė atskirą jo rečitalių žanrinę grupę. Kalbėdama apie smuikininkę I. Armonaitę, pirmiausia pabrėžčiau jos, kaip atlikėjos, individualų braižą, nekopijuojantį, neimituojantį, tarpstantį savojo meninio skonio diktuojamame repertuare. Tačiau, ko gero, šios smuikininkės studijų, sceninio bei pedagoginio kelio procese kaip tik būta daug tiesioginių sąsajų su R. Katiliumi. Jo specialybės klasėje I. Armonaitė mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavo pas tą patį pedagogą - Igorį Bezrodną Maskvos konservatorijoje, dar vėliau su R. Katiliumi buvo kolegos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos styginių katedroje. Vis dėlto šios sąsajos veikiau turi simbolinę reikšmę, nes R. Katilius ir I. Armonaitė - dvi stiprios, savarankiškos ir skirtingos mūsų muzikinio gyvenimo asmenybės.

Rečitaliui parengti tris XX a. sonatas smuikui ir fortepijonui (C. Debussy, M. Ravelio ir D. Šostakovičiaus, parašytas maždaug 50 metų istoriniu diapazonu), ir būtent šias - tai tikrų profesionalių verta programa. Ką reiškia tokia programa? Pirmiausia - sukurtą trijų skirtingų stilistinių pasaulių erdvę. Antra - įprasmintą trijų grynojo instrumentalizmo pavyzdžių ištarmę. Trečia - siekį šių opusų interpretacinei gyvensenai suteikti universalių ir individualių vertybių sambūvį. Beje, dera priminti, kad I. Armonaitės ir I. Baikštytės ansamblis tąvakar Vilniuje debiutavo, nors pirmąjį savo koncertą sugrojo dar 2009-aisiais Tarptautiniame Nidos Thomo Manno festivalyje. Tada jau buvo galima pajusti interpretacinį karštį, ir tai, kad šioms skirtingų kartų muzikėms lemta užmegzti kūrybinį dialogą.

Dialogo kerais persmelktas buvo ir kovo 6 d. koncertas, kuriame ansamblio narės, suvokdamos tai, kas būdinga ansambliškumui, nesistengė niveliuotis sinchroniška kūrybine mąstysena. Tad vietomis (ypač M. Ravelio Sonatoje) jautei, kad vienu metu sąveikauja tarytum dvi savarankiškos sonatos - tą įspūdį lėmė abiejų partijų skambesio pilnatvė. Tokio muzikių dialogo akivaizdoje buvo girdėti stiprūs kūrybiniai impulsai, gimstantys ne iš nuolankumo, solisto ir akompanuotojo hierarchijos, bet iš dviejų kūrybingų asmenybių pasisakymo reikmės. Ir tie impulsai, regis, lėmė ansamblio niuansuotės pojūtį - smuikininkės intonacija pasižymėjo ypatingu lengvumu (C. Debussy Sonatoje), įvairialypėmis gilaus skambesio transformacijomis skleidėsi pianistės partija. C. Debussy ir M. Ravelio ciklus, skambėjusius I koncerto dalyje, suvienijo prašmatnaus dekoratyvumo estetika, pasireiškusi tembrine įtaiga, gėrėjimusi linijų reljefu ar ritminės artikuliacijos variantais, be to, ir stebėtinomis dinaminės raiškos galimybėmis. II dalyje išgirsta galinga D. Šostakovičiaus Sonata, op. 134, privertė duetą visiškai persiorientuoti iš rafinuoto (kartais net hedonistiško) grožio į psichologinės įtampos, dvasinio nerimo, tragedijų kupiną pasaulį. Sudėtinga kūrinio sąranga, dramatiškos temų transformacijos, įtemptų epizodų sūkuriai skatino tikslingą ansamblio muzikinę mintį, struktūrinę logiką. Interpretuodamos D. Šostakovičiaus ciklą I. Armonaitė ir I. Baikštytė muzikinį dialogą mezgė kaip lygiavertę dviejų partijų polifoniją, sukurdamos vientisą virš materijos pakilusią milžiniško opuso atmosferą.

„7 meno dienos“ Nr.11 (933), 2011-03-18