„Sinfonia iuventus“ įkurta dirigento Jerzy Semkowo iniciatyva. Orkestro atsiradimo tikslas - sudaryti sąlygas geriausiems Lenkijos aukštųjų mokyklų absolventams po studijų baigimo gauti darbo vietą (orkestre mokami atlyginimai) ir tobulėti. Aukštosios mokyklos kasmet išleidžia daugybę instrumentininkų, kurių tik menka dalelė pakliūva į profesionalius kolektyvus, o tie, kurie darbo neranda, kartais netgi meta profesiją. Taigi įsteigdama valstybės išlaikomą orkestrą Lenkijos valdžia ne žodžiais, bet darbais parėmė būsimus muzikos kultūros darbininkus.

Šiame orkestre jaunuoliai gali groti, iki jiems sukaks 30 metų, tad per tą laikotarpį daugelis susirandakitą darbą. Pakliūti į orkestrą galima tik po konkursinės perklausos.

„Sinfonia iuventus“ yra simfoninis orkestras, bet pilna sudėtimi jis į Vilnių atvykti negalėjo vis dėl tų pačių krizės problemų. Atvyko sumažintos sudėties kamerinis orkestras, atlikęs atitinkamą programą, kurią parengė ir dirigavo Robertas Šervenikas. Tai Tommaso Albinoni Koncertas dviem obojams ir orkestrui Nr. 9, C-dur, op. 9, Mieczyslawo Karlowicziaus Serenada styginių orkestrui C-dur, op. 2, Ugnės Giedraitytės (g. 1984) „Panneau“ klarnetui ir styginiams ir Josepho Haydno Simfonija Nr. 49, f-moll (La passione). Beje, R. Šervenikas su orkestru susipažino kiek anksčiau, ruošdamas prieš savaitę Bialystoke įvykusį koncertą. Pasak jo, didesnę patirtį kolektyvas turi kaip simfoninis, o ne kamerinis orkestras. Tačiau Vilniaus koncerto publikai tai neturėjo rūpėti: kruopščiai parengta programa leido gėrėtis ir pačia muzika, ir atlikimu.

Išvardyti kūriniai akivaizdžiai byloja, kad orkestras siekė prisistatyti įvairių epochų ir stilių muzika - nuo Venecijos baroko iki pat XXI amžiaus. Išklausius įvairią ir įdomią programą tapo aišku, kad pasirinkta muzika kolektyvui paklūsta, o pats orkestras - jau tvirtai sucementuotas ir susiklausęs. Ypač patraukė lengvas ir lakus smuikų skambėjimas, tiksli nedidelė pūtikų grupė (J. Haydno simfonijoje).

Programą orkestras pradėjo stilinga T. Albinoni interpretacija, ypač žavėjusia nepriekaištingu solistų - Agatos Tomczyk ir Mateuszo Malinos - muzikavimu. Klavesino partiją atliko Gediminas Kviklys (jis prisijungė ir atliekant J. Haydno simfoniją). Klausantis obojininkų nesyk galvoje sukosi mintis, kodėl mūsų kolektyvų koncertuose pūtikai solistai pasirodo kaip didžiausia retenybė? Juk tai puikus programos paįvairinimas!

Kitas ypač intrigavęs kūrinys - M. Karlowicziaus (1876-1909) Serenada styginių orkestrui. Šio anksti mirusio autoriaus kūrybinis palikimas - vos 14 veikalų. Tačiau vieną jų, „Lietuviškąją rapsodiją“ op. 11 simfoniniam orkestrui, vilniečiai turėjo progos girdėti nesyk. Iš Lietuvos kilusio kompozitoriaus (gimė Višnevo kaime, dabar - Baltarusijos teritorija) pavardė tuoj primena jo tėvą, Janą Karùowiczių, kilusį iš Subartonių prie Merkinės ir nemažai nusipelniusį mūsų etnografijai ir kalbotyrai. Beje, įsigijęs žemių Višneve, jis netrukus pajuto nenorįs būti žemvaldžiu, be to, jį, pozityvistą, laisvamanį, slėgė siauras kaimo bendruomenės mentalitetas. Norėjo užsiimti mokslu, tad pardavęs nuosavybę su šeima gyveno Heidelberge, Prahoje, Drezdene, galiausiai Varšuvoje. Sūnus, būsimasis kompozitorius, nuo mažens mokėsi smuikuoti, vėliau, jau Varšuvoje, susidomėjo harmonija bei muzikos teorija. Išvykęs studijuoti į Berlyną, patyrė didelę nuoskaudą nepatekęs į garsiojo smuikininko Joachimo klasę, smuikininko karjeros atsisakė ir pasišventė kompozicijai. Kita nuo paauglystės jį užvaldžiusi aistra - alpinizmas, apie kurį rašė straipsnius, persikėlė gyventi į Zakopanę, kad būtų arčiau Tatrų, į kurių viršukalnes nuolat kopė. Vieno tokio žygio metu žuvo po sniego lavina...

Serenada styginiams tėra tik antruoju numeriu pažymėtas, 1897 m. sukurtas opusas, bet tai brandus veikalas, prisodrintas subtilios nuotaikų kaitos, parašytas puikiai išmanant styginių specifiką. Beje, juntama ir autoriaus asmenybei būdinga melancholija. Vyraujanti C-dur ir dalių seka (lyrinis intarpas, taip pat valsas) vietomis kelia asociacijų su populiariąja Piotro Čaikovskio Serenada styginiams. Greta dažniausiai minimų Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso, kompozitorius žavėjosi daugelio kitų autorių, tarp jų P. Čaikovskio muzika, ypač jo VI simfonija. Kita vertus, M. Karlowicziaus Serenadoje aiškiai justi fin de siêcle dvelksmas, kiek nostalgiškos, ilgesingai liūdnos, tarpais saldokos intonacijos. Orkestras atskleidė visą nuotaikų įvairovę, ypač paveikiai atlikdamas pirmąsias tris siuitos dalis. Finale tokios muzikavimo laisvės kiek pristigo. Manyčiau, mūsų kameriniai orkestrai galėtų turėti savo repertuare šią savitą Serenadą.

Dar vienas nekantriai lauktas programos numeris - U. Giedraitytės „Panneau“ klarnetui ir styginiams, kurį su orkestru atliko kompozitorės brolis, puikus klarnetininkas Vytautas Giedraitis. Šiuolaikinį veikalą orkestras pateikė raiškiai, jausdamas glaudų kontaktą su solistu. Manau, tai R. Šerveniko, šioje srityje turinčio itin didelę patirtį, nuopelnas. Dirigento vedamas orkestras su solistu beveik alsavo kartu. Labai patrauklus opusas, jo įvairi, mažais fragmentėliais mirguliuojanti muzikinė medžiaga vis sugrįždavo į traukos centrą - garsą „re“ - ir suteikdavo tarsi atramos tašką. O orkestro ir solisto dialogas - solisto partija - atrodė tarsi laisva improvizacija ir pridėjo papildomos intrigos. Graži, nuotaikinga, be to, jau savita jaunos kompozitorės muzika.

Kitą savaitę - apie lietuvišką „Via Baltica“ stotelę.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.41 (870), 2009-11-13