Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kriterijų tuštumoje


Iš Carsteno Nicolai parodos „Pionierius“ Šiuolaikinio meno centre


Tautvydas Bajarkevičius

Share |
Carsteno Nicolai parodos „Pionierius“ Šiuolaikinio meno centre ekspozicijos vaizdas.
Pasitinka vėsa. Patenki į didelę, tuščią salę, įsigėrusią visų pirma vėsos. Ne tik fizine prasme. Akys remiasi į baltai juodą, skaidrią šviesotamsą.


Sterili erdvė kvėpuoja aidu ir tuštuma, į kuriuos įsiterpia asinchronišką vizualų ritmą styguojantys objektai, plokštumos, tūriai. Vos įėjęs ir keliais žvilgsniais aprėpęs „patirties horizontą“, suvoki jos juslinį scenarijų, estetinę programą, nuotykio pažadą (o tiksliau - jo nuspėjamumą). Jau - beveik akimirksniu - iš esmės taps aišku, ką iš čia išsineši. Neatsitiks nieko, nuo ko neteksi amo, tikrai nesusigraudinsi, nebus dramos, susitapatinimo, katarsio. Perfrazuojant Brodskį, stebėsi viską iš kriterijų tuštumos, rinkdamasis savo tempą ir gal kažkiek - kampą. Būsenos horoskopas - kontempliuosi sąlytį su grynaisiais dydžiais, jų daiktiškumu, ritmu erdvėje ir savybėmis, atvertomis grynam, racionaliam pažinimui. Bet tai labiau žiūroviškas suvokėjo pasirinkimas, nei parodos intencijų diktuojama duotybė - paroda, žinoma, gali egzistuoti ir kaip savotiškas indeksas, bloškiantis mintį toli nuo jos fizinės erdvės. Joje esama užuominų, tad toks minties punktyras čia pageidaujamas - jis yra suvokimo scenarijaus dalis.

 

Tada pasigirs pirmasis šūvis instaliacijos „343 m/s“ viduje ir dviem ilgais, plonais, lygiagrečiais perregimų sienelių tuneliais pirmyn ir atgal išsprūs dujų kamuolys - vėliau sužinosi, kad tai įvyko garso greičiu (trijų šimtų keturiasdešimt trijų metrų per sekundę). Momentinis, krūptelti priverčiantis ir taip pat staiga nurimstantis dekoratyvinis šokas - ne tiek stiprus, kad atimtų žadą, ne tiek „užglaistytas“, kad nebūtų privertęs sutrikti. Tada už keleto metrų pradės suktis visą šį laiką tylėjęs gigantiškas ventiliatorius ir lėtai išsipūs bei nuo žemės pakils prie plokštumos ventiliatoriaus pusėje virvėmis pririštas languotas parašiutas. Kurį laiką girdėsis variklio gausmas, jausis dirbtinio vėjo dvelkimas, plaikstysis taisyklingai gaubtas medžiaginis kupolas, kol galop viskas nurims ir vėl stos tyla. Vėliau paaiškės, kad ši seka skirtingais intervalais kartosis. Užsimiršęs vėl krūptelsi, pamatysi liepsnelę. Būdamas kitoje salės pusėje atsigręši ir pamatysi, kaip plaikstysis ir tūps parašiutas. „Mechanizuotas algoritmas, asinchronija, suvaldyta ugnies ir vėjo materija“, - toptels į galvą.

 

Dvi dideliu atstumu viena priešais kitą esančios sienos iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi nudegintos horizontaliomis, iš šonų blunkančiomis linijomis. Iš antro žvilgsnio - tai tipiškos optinio meno mozaikos iš nedidelių juodų ir baltų rombų. Šis, antrasis žvilgsnis masins įdėmiau įsižiūrėti. Jeigu prieisi artyn, tavo regėjimo laukas ims skęsti vien šiame optiniame margumyne, o jeigu kiek pajudėsi vis dar įsižiūrėjęs į tą margumyną, viskas ims lengvai lietis. Prireiks dalies sekundės, kad žvilgsnio fokusas grįžtų į normalią būseną. Pamažu užsikrėsdamas parodos nuotaika imsi spėlioti, kokios tiksliai dalies sekundės prireikė, kad tai įvyktų.

 

Tolimiausiame salės kampe - didžiulis juodas keliasienis, pavadintas „Anti“. Vėliau sužinosi, kad tokią formą galima pamatyti Dürerio „Melancholijoje“. Dar vėliau, jau namie, tiksliau prisiminsi, kaip ji atrodo Dürerio „Melancholijoje“. Apims dviprasmiškas jausmas. Nes „Pionieriuje“ šis pramoninį artefaktą primenantis daugiasienis viduje bus turėjęs įtaisą - tereminą (prietaisą, reaguojantį į žmogaus judesius). Prieini, pridedi delną, kažkur viduje ima gausti žemi. Delną gali įvairiai kraipyti - keičiasi tembras ir ritmas. Dürerio paveiksle ši forma šalia melancholijoje skęstančių figūrų amžinai atskirta nuo žiūrovo amžinu paveikslo iliuzijos gyliu - ir šioje archetipinėje perspektyvoje niekada neįsiterps jokia į žiūrovo ir dailininko sukurtos vizijos hipnotinį ryšį įlendanti interaktyvi mašina (nebent kokia nors sapnų mašina, bet tai turbūt irgi įmanoma tik anapus Dürerio ir melancholijos). Šia prasme tai juodasis deimantas, neprieinama metafora, užšaldytos melancholijos scenografijos elementas. Tuo tarpu ta interaktyvioji forma parodoje tobulai įsiterpia į formalioje kriterijų tuštumoje skendintį žaidimą. Tavo ritmas, tavo kampas, tavo žemi, tavo žaidimas ir tavo taisyklės.

 

Kelios minimalistinės plokštumos ant šoninių sienų. Viena, pažemėje, projektuoja ant sienos garuojančią šviesą. Kylančių į orą dujų vizualizaciją. Paradokso esmė - realaus dujų kilimo plika akimi ore nematai, regi tik šešėlio pavidalu ant apšviestos sienos. Kita plokštuma sudaro taisyklingą stačiakampį iš vaizdajuostės atkarpų ir vadinasi „Portretas“. Iš aprašymo aišku, kad šioje juostoje iš tiesų nufilmuotas portretas. Plokštuma atspindi aplinką ir dažniausiai (priklausomai nuo pasirinkto žiūros kampo) žiūrovą.

 

Portretas skirtas Alexanderiui von Humboldtui. Užuomina, lydinti į kontekstualią įspūdžio tąsą.

 

Pagaliau, apėjus didelį ratą, išnyra plastiškai išraiškingiausias objektas - ant nedidelės pakylos pritvirtintos dvi iš aliuminio išlietos formos. Kyla pirmas rimtesnis pažintinio pobūdžio šokas ir paradokso nuojauta - šios formos išlietos pagal skaitmeninę dviejų garso bangų išraišką. Šios dvi bangos - tai žodžiai „Taip“ ir „Ne“. Abu jie ištarti Laurie Anderson. Tam tikru žiūros kampu ši skulptūra fokusuoja žvilgsnį į perspektyvoje nelabai nutolusią optiškai margą juodų ir baltų rombų liniją. Plyšys tarp „taip“ ir „ne“ - pirmoji iracionalesnė mintis ne visai iš kriterijų tuštumos.

 

Apie šią parodą labiau nei apie kokią nors kitą galima būtų sakyti, kad visa kita - daugiau ar mažiau spekuliacijos ir nebūtini, tačiau potencialiai įdomūs kontekstai. Tiesa, dar galbūt išsinešamas įspūdis - vėsa ir tuštuma. Tačiau daug labiau fenomenologine patirties, o ne vertinančia kognityvine prasme. Tuštuma, kurioje paradoksaliai dera nuojauta, kad kažko lyg ir trūko - erdvės pojūtis, parodos ritmas, joje esančių dydžių bei objektų tankis ir tarpusavio sąsajos, minties architektūra yra tarsi kažkiek prislopinti ir niekaip neprimesti - ir kad kažko lyg ir turėjo trūkti. Paroda, kurios atveju kiek labiau nei įprastai dingsta noras lyginti ir slysta iš rankų kriterijų kortos. Be abejo, taip teigti gana spekuliatyvu. Visai kita tema būtų parodos kontekstas, jos istorinės gijos ir vietos, kurioje ji atsirado, specifika. Bet ant šios sunkaus svorio klasifikacijos lentynos šįkart padėkime iš popieriaus išlankstytą gervę, kuri galėtų būti įsivaizduota ir kaip nematomas oro šešėlis tarp aliumininių „taip“ ir „ne“ liejinių.

 

Paroda veikė iki kovo 13 d.


„7 meno dienos“ Nr.11 (933), 2011-03-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

išvada, 2011-03-24 12:39

1) autorius TB yra ligonis
2) komentarai irgi ligonių: tik paskaitykit tuos teoretikų bezdalus apie nieką

in as out, 2011-03-22 23:32

hm, o ka? o gal visgi PER "teksta del teksto". ir... kam vis (vel) galvoje deliotis tas konteksto atskirtybes, man jis visur tik vis kitaip, imi ir renkiesi - KAIP. "bendra" butis visaip gali buti pabendrinta ir apibendrinta (parasyta). nyznaju nyznaju nyznaju. "anagonistinio" - gerai skamba :D, beje, gal net geriau?!

BT, 2011-03-22 22:18

aisku, bet tada gal geriau rasyti tiesiog teksta apie bendra buti, kam veltis i ta konteksta, kuris yra gana politinis. kam tas kontekstas, jeigu yra universalumo kategorija irgi(jei turesime galvoj Chantal Mouffe), bet net nemanau, kad sis tekstas vertas anagonistinio apibrezimo. kitaip tariant kam rasyti teksta del teksto?

in, 2011-03-22 09:00

nezinau, pagalvojau kazkada, kad visai neuzdaras tas impresionistines kritikos zanras, visai ne jokia spurga ir net ne bandele su razinom :). cia labai daug sluoksniu ir sluoksneliu, todel (nutesiant pasiulyta metafora) gal susiduriam su sluoksniuotos bandeles atveju, bet siaip tai irgi NE. TB, viskas, manau, kad gerai su ta impresionistine kritika, kelia ji tiek klausimu, kiek ir visa kita, nereikia jos uzdarineti (gedytis?). grazus ir taiklus tekstas. man, skaitytojui, tiko ir patiko. klausimai uzsidave irgi :). dekui.

TB, 2011-03-22 00:10

juokas - dalykas rimtas :)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti