Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Teatras ilgisi laisvės


Kalbamės su režisiere Ramune Kudzmanaite


Rugilė Girtaitė

Share |
Režisierė Ramunė Kudzmanaitė.
M. Siruso nuotr.
Lietuvos teatre miuziklo žanras vis dar yra gana neįprastas. Ir vis dėlto kovo 8, 9 d. muzikiniu spektakliu pagal F. Garcia Lorcos pjesę „Bernardos Albos namai“ prisistatė naujas teatrinis judėjimas „Vilniaus teatro grupė“, kurios branduolį sudaro miuziklo studijų programą Vilniaus kolegijoje baigę aktoriai. Kalbiname naujosios trupės įkūrėją režisierę Ramunę Kudzmanaitę.

 

Kaip ir kodėl kilo mintis kurti naują trupę?

 

Manau, tokia mintis kirba kiekvieno režisieriaus, neturinčio teatro, galvoje, gal net nuo tada, kai jis baigia studijas. Ar nemažai padirbėjau valstybiniuose teatruose. Seniai turėjau tokį norą. Bet nežinau, ar dar buvo ne laikas, ar drąsos neužteko, ryžto. Jau penkti metai dėstau Vilniaus kolegijos Menų fakultete, kur yra ruošiami muzikinio teatro artistai. Turiu jau trečią kursą ir matau, kaip tie vaikai baigia ir neturi kur pasidėti arba emigruoja į užsienį, net keičia profesiją ir dirba kitus darbus. Bet paragavę teatro mokslų serga tuo, nori vaidinti ir dainuoti. Taigi laukiau kaip visi, kol kas pasirūpins, ministerija ar valstybė. Juk jeigu sukurta programa, tai logiška, kad kažkam tie specialistai reikalingi. O vieną rytą pabudau ir supratau: nereikia laukti, juk ne kažkas kitas turi daryti, o aš. Ir tiesiog nutariau pati jiems duoti darbo, pati kurti teatrą. Tuo labiau kad svajojau apie jį. Begalinis džiaugsmas dirbti su savo išaugintais žmonėmis, kažkaip suartėji, jie tampa kaip savi vaikai, supranta iš pusės žodžio.

 

Ar trupę sudaro tik pernai studijas baigęs kursas? Ar yra ir kitų studentų?

 

Iš pernai baigusio kurso trupėje yra penkios merginos, o „Bernardoj Alboj“ vaidina ir trys pirmakursės. Dabar planuojame statyti vaikišką spektaklį, jame vaidins ir dabartinis kursas, ir ankstesnis.

 

O kaip trupė plėsis toliau? Gal kviesite ir dramos aktorių?

 

Labai norėtume ir ketiname. Ir kad tas mokslas nepasibaigtų vien mano mokymu. Norisi, kad jie tobulėtų dirbdami su labiau patyrusiais kolegomis.

 

Anksčiau spaudoje minėjote, kad kai kurie jūsų studentai išvažiuoja baigti magistro studijų į užsienį.

 

Lietuvoje baigusiems Vilniaus kolegijos studijas aukštesniųjų studijų nėra, o užsienyje, kad ir kaip keista, šis diplomas tinka studijuoti magistrantūroje. Visi jie ruošiasi grįžti ir nori dirbti mūsų teatre. Tikiuosi, dar ir patobulėję.

 

Kaip įsivaizduojate tolimesnę savo trupės veiklą? Apsiribosite miuziklais ar bus kitokių projektų?

 

Pirmiausia pabrėžiu, kad miuziklo terminas nėra visai tikslus. Miuziklas, kaip klasikinis Holivudo žanras, gal netgi yra atgyvenęs ir mirštantis. Ir mes tikrai nesieksime statyti klasikinių miuziklų. Muzikinis teatras - tai drama, bet su moderniu šokiu, kaip „Bernardoj Alboj“, arba su gyvai atliekamomis dainomis, muzika. Toks tarpdisciplininis muzikinis teatras, kur galima jungti įvairius žanrus. Tačiau, manau, tuo irgi neapsiribosime. Jeigu pribręs koks dramos spektaklio projektas, tai vien dėl to, kad esam muzikinės krypties, jo tikrai neatsisakysime. Norisi praplėsti mūsų dramos teatro supratimą. O ir mano kūryboje buvo daug muzikinių spektaklių. Kažkas mane taip kreipia.

 

Kaip įsivaizduojate savo publiką? Kokiai kuriate ir kokios laukiate savo spektakliuose?

 

Mes laukiame visų. Premjera Vilniaus mažajame teatre nustebino ir nudžiugino tuo, kad buvo be galo daug jaunų žmonių, studentų, bet buvo ir solidžių, ir mano amžiaus, ir vyresnių žmonių. Dabar statysime vaikišką spektaklį, bet tikimės įtikti visiems, kam įdomu.

 

O koks tai bus spektaklis?

 

Norėtųsi statyti Astridos Lindgren „Emilį iš Lionebergos“, nes dalis mūsų teatro dar tik pirmakursiai, o tai yra labai gera medžiaga jiems mokytis ir tobulinti aktorinį meistriškumą, kurti personažus vaikų spektakliui. Muzikos dar nežinau, bet, manau, ir vaikai labai mėgsta spektaklius, kuriuose yra daug dainų ir šokių.

 

Aš pati turiu seną svajonę - Pasolini pjesę, kurios man nepavyko pastatyti Nacionaliniame teatre.

 

O kodėl pradžiai pasirinkote „Bernardos Albos namus“?

 

Kurse buvo vien merginos, tai viena priežastis. O kita vertus, tai labai įdomi tema jaunimui - laisvės problema. Turime dvidešimt metų laisvės... Ką su laisve daryti? Bernarda sako: „Gyvenam ne kaip norim, o kaip galim“, o mums norėjosi pabandyti paieškoti spektakliu galimybės gyventi, kaip norim.

 

Repetuodamos improvizavote ar turėjote išbaigtą viziją?

 

Mums labai padėjo Vytis Jankauskas, šiuolaikinio šokio guru. Didelė laimė ir sutapimas, kad jis irgi yra Vilniaus kolegijos dėstytojas ir mes kartu buvom diplominio darbo vadovai. Taip pat prisidėjo vokalo dėstytojos, nes merginos turėjo atsiskaityti ir vokalą, ir šokį, ir aktorinį. O dailininkė Laura Lušaitytė yra mano sena bičiulė, su kuria mes statome jau bene penktą spektaklį.

 

Kaip diplominį darbą, šį spektaklį rodėte dar praėjusių metų birželį „Menų spaustuvėje“. Ar daug jis pasikeitė nuo to laiko?

 

Pasikeitė, nes reikėjo įvesti tris pirmakurses. Kaip minėjau, tie kursai labai skiriasi, kiekvienais metais susirenka labai skirtingi žmonės. Šių metų kursas labai organiškas, temperamentingas, išalkęs žinių ir noro dirbti. Mergaitės įliejo daug naujos gyvybės. Na ir dėl to teko daug ką repetuoti iš naujo. Manau, tai išėjo į naudą.

 

Muzikinis žanras nėra labai populiarus Lietuvoje. Kaip manote auginti žiūrovus?

 

Jis nebus mėgstamas, kol neatsiras tokių muzikinių teatrų. Kaip sakiau, mes nesieksime būti vien miuziklo teatru, bet ir neatsisakysime gerų miuziklų. Turime bendradarbiavimo planų: yra Škotijos grupė, režisierius, choreografas ir vokalo mokytojas, kurie norėtų pastatyti spektaklį mūsų teatre. Ir manau, jeigu tai bus profesionalus, gražus miuziklas, kokių pilna Londono scenose, tuomet ir publika juos pamėgs.

 

Tai kokia yra Jūsų teatro vizija, kaip norisi gyventi Jums ir naujajai „Vilniaus teatro grupei“?

 

Sunku suformuluoti. Norisi išsiveržti iš savo rėmų, ieškoti naujų scenos meno krypčių, gal labiau performansų, aikštės meno. Muzika suteikia be galo daug erdvės. Norisi suteikti erdvę jaunimui, vietą išsisakyti, kurti, galų gale dirbti pagal profesiją. Kai kūriau šį teatrą, pirmiausia supratau, jog nebesinori, kad kas nors man nurodinėtų, kad padėdamas kartu ir apribotų. Norisi laisvai kvėpuoti. Laisvės norisi, ko visiems ir linkiu.

 

Kalbėjosi Rugilė Girtaitė


„7 meno dienos“ Nr.11 (933), 2011-03-18

Versija spausdinimui

Komentarai

ZGhzySGR, 2012-02-16 05:22

None can doubt the vearicty of this article.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti