Ar gali būti geresnis būdas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėms paminėti Londone ar kur nors kitur? (Bent šimtą kartų geriau nei koks nors kvailas „priėmimas“ su dizainerių suknelėmis ir ėdimu grojant garsiam pianistui.) Jonas Mekas: „Šis filmas sumontuotas iš Niujorko televizijos laidų vaizdo medžiagos, filmuotos „Sony“ vaizdo kamera, Sovietų Sąjungos žlugimo, t.y. 1989-1991 m. laikotarpiu, mano namuose, su kasdienio gyvenimo garsais fone. Matysite koncentruotą chronologišką apžvalgą, kas ir kaip vyko tuo istoriškai labai svarbiu laikotarpiu; kaip viskas atrodė ir kaip buvo interpretuota televizijos dienos žinių komentatorių ir jų svečių. Bet galite šį filmą žiūrėti ir kaip graikišką dramą, kurioje tautų likimai buvo drastiškai pakeisti vieno beveik iracionaliai apsisprendusio žmogaus, vienos tautos nepalaužiamo noro būti laisva, Olimpo dievams juos remiant kovoje prieš Jėgos ir Smurto karalystę. Dramos veikėjai - prezidentai, diktatoriai ir paprasti žmonės.“

Tačiau filmo trukmė - maždaug 5 valandos. Sekmadienį, nuo 10 val. ryto. Sekmadieniais traukiniai kartais visai nevažinėja, nes kam gi jų reikia? (Iš tikrųjų ne dėl to.) Šis sekmadienis - kaip tik toks. Reikėjo keltis 7.30, jei norėjau suspėti į įžanginę prof. Vytauto Landsbergio kalbą ir į filmo pradžią. Važiuodama autobusu aplinkiniais keliais galvojau: kas gi susirinks į tą seansą tokį ankstyvą sekmadienio rytą, kai viešasis transportas..., ir dar žiūrėti apie kažkokios Lietuvos kažkokią nepriklausomybę? Tiesa, juk Meko, bet vis tiek ankstoka. Atskubėjau pačiu laiku. Bet kas gi čia - prie bilietų stalelio ilgiausia eilė. Salė beveik prisipildė. Ką gi, manau sau, po pirmos dalies dauguma vis tiek išeis. Pati irgi neplanavau ištverti iki šeštos valandos vakaro - gali būti nuobodu, juk žinau apie ką ir kaip baigsis...

Iš seanso neišėjo beveik niekas. Gal tik tie keli, kuriems reikėjo važiuoti į ligoninę pas merdėjančią uošvę su briliantais. Po pirmųjų dešimties filmo minučių supratau, kad aš irgi niekur neišeisiu, o dar po pusvalandžio jau galvojau: kaip gaila, kad po penkių valandų šitas filmas jau baigsis. Kai (beveik netikėtai) pasibaigdavo kiekviena iš keturių dalių, salėje nuvilnydavo lengvo nepasitenkinimo banga: ką, jau viskas? Vis atsigręždavau į kitus žiūrovus - žinoma, daugiausia čia jauni lietuviai, bet yra ir britų. Įdomu, kiek? Gal paprašyti, kad pakeltų rankas? Bet greit pasitaikė kitas būdas sužinoti (apytiksliai): praėjusio amžiaus Vilniaus gatvėje NBC (ar panašios) televizijos korespondento kalbinamą vyrą tos pačios televizijos subtitrai pavadino Danute. Pusė salės smagiai nusijuokė. Likusios pusės maždaug pusė galėjo neįžiūrėti raidžių arba jiems tai buvo nejuokinga, vadinasi, salėje maždaug ketvirtadalis nelietuvių. Paprasta aritmetika. Ir vis dėlto filmas tiesiog prikaustė visus, ir lietuvius, ir ne. Kaip geroje detektyvinėje dramoje norėjosi sužinoti, kas bus toliau, o kas paskui, kaip baigsis, visai pamiršus, kad pabaiga juk jau praeityje. Vienas kolega pastebėjo, kad žinias apskritai jau savaime įdomu žiūrėti. Teisybė, bet šitos žinios tokios senos... Kiek daug, pasirodo, pamiršta. O kai ko ir nežinojome. Kita vertus, kaip ilgai, kaip kankinamai lėtai artėjo ta diena, kai mūsų trispalvė pagaliau suplevėsavo priešais Jungtinių Tautų rūmus. Dabar - filme - atrodo, kad tas laikas truko daug ilgiau, negu realiame gyvenime - tada.

(Tiesa, gal ne visi vienodai suprato: per penkias valandas Gorbačiovo pavardė filme buvo tariama vidutiniškai ne rečiau kaip kas tris minutes, vadinasi buvo paminėta bent šimtą kartų, o pabaigoje atsistojo toks jaunuolis ir angliškai be akcento paklausė Vytauto Landsbergio: „Kaip jūs manote, ar Nikita Chruščiovas pats davė nurodymus tiems tankams Vilniuje pulti?“)

Meko filmas ne vien apie Lietuvos kovą už nepriklausomybę, ne vien apie dvidešimties metų senumo įvykius - daug daugiau negu vien tai. Dramų veikėjų vardai gal jau pasikeitę (ne visų), bet dramos (ir tragikomedijos) visada bus tokios pačios.

Be to, tai ne nuosekli istorijos paskaita, o meno kūrinys, kaip paminėjo ir prof. Landsbergis, - su daugybe praleidimų ir spragų, kurias užpildome mes patys, žiūrovai, šitaip ne tik daugiau ar mažiau, noromis ar nenoromis suaugdami su filmo turiniu, bet ir praplėsdami jo prasmę. Žinoma, ar iš Jono Meko galima tikėtis ko nors mažiau? (Beje, Paryžiuje ketinama šį filmą rodyti ne kino salėje, o kaip videoinstaliaciją - manau, kad tai būtų didelė klaida, filmas netektų įtampos, žiūrovai pamatytų tik fragmentus, visiškai išnyktų ne tik čia reikalinga chronologija, bet ir toks svarbus laukimo, nerimo elementas.)

Per pertraukas studentai vieni drąsiau, kiti nedrąsiai ar per tarpininkus prašė prof. Landsbergio nusifotografuoti kartu. Kokia atgaiva spausti ranką ir kalbėtis su politiku (centrine Meko filmo figūra), kurio nereikia nekęsti ar bent jau slapčia niekinti ir kuris slapčia ar net ir atvirai neniekina tavęs - „žemės dulkės“. Su žmogumi, kuris juokiasi ir kalba apie tą nuostabų ir siaubingą laiką taip, tarsi tai būtų buvęs puikus jo ir kitų meninis projektas. Kada atsiras dar nors vienas toks politikas ir žmogus?

„7 meno dienos“ Nr.10 (839), 2009-03-13