Paroda prasideda raštišku pasiaiškinimu, kodėl didžiavimasis medžioklės trofėjais kažkada buvo geras dalykas. Deja, lieka neaišku, kodėl tai yra geras dalykas ir šiandien bei bus geras dalykas ir rytoj, ir tol, kol stovės netikrieji Valdovų rūmai. Toliau ekspozicijoje - regis, visi, kiek tik galima buvo surasti, net ir mažiau vertingi meniškumo atžvilgiu, paveikslai, vaizduojantys esamus arba būsimus medžioklės trofėjus. Pasiaiškinime rašoma, kad „Lietuvos muziejai [...] daugiausia disponuoja XVI a. - XX a. pradžios meno kūriniais su mitologinio ir buitinio pobūdžio medžioklės scenomis, trofėjų natiurmortais [...]", bet kažkodėl „pamirštama" paminėti, jog vėlesniais tokio žanro meno kūriniais muziejai „nedisponuoja" būtent dėl to, kad po XX a. pradžios tokių kūrinių tiesiog niekas nebekūrė, nes pasikeitė laikai (kad ir kaip būtų keista).

Po to jau prasideda tikroji šios parodos ekspozicija, t. y. nesuskaičiuojamas kiekis tikrų medžioklės trofėjų, - jos svarbą galima suprasti iš smarkiai padidėjusių kortelių su „autorių" pavardėmis. Kortelėse prie eksponatų rašoma taip: „Tauriojo elnio ragai. Algirdas Mykolas Brazauskas. 171,00 balo, bronzos medalis." Ką reiškia „A.M. Brazauskas"? Sukūrė šiuos ragus? Po ragais ir iškamšomis eksponuojamos gyvų laukinių žvėrių fotografijos, dar iki to, kai jie buvo nugalabyti, nudirti, iškimšti - jautru... Tiesa, parodoje daug ir kitų „autorių" „kūrinių", tačiau vienintelis čia eksponuojamas rudasis lokys priskirtas, be abejo, A.M.B talentui. (Parodos prižiūrėtoja: Šeši vyrai šitą lokį nešė! Parodos lankytoja: O Brazauskas irgi nešė? Parodos prižiūrėtoja: Na ką jūs! Cha cha cha!) Netoliese rašoma, kad „pastaruoju metu Europoje susirūpinta rudųjų lokių likimu. Daugelyje šalių juos medžioti uždrausta arba jų medžioklės labai ribojamos." Parodoje yra ir stumbro galvos iškamša. Nors ji eksponuojama tarp A.M.B. trofėjų, prie jos nėra „autoriaus" pavardės. Kodėl? Už kampo iškabintoje informacijoje teigiama: „Stumbrų Lietuvoje yra apie 45. Stumbrai įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą. [...] Kartais jie tampa brakonierių aukomis arba žūva dėl kitų priežasčių." Dėl kokios priežasties „žuvo" čia rodomas stumbras (kažkas 2008 m. už jį gavo 170,35 balo ir aukso medalį!)?

Kaži, kaip čia išėjo, kad būtent Pirmasis Sekretorius (taip pat žinomas kaip Prezidentas ir Premjeras) vienintelis iš lietuvių patiesė rudąjį lokį, o gal net ir stumbrą? Ir kaip čia išėjo, kad būtent Pirmasis Sekretorius (t.p.ž.k. Prezidentas ir Premjeras), sakoma, dosniai ir maloniai pats pasiūlė ir pats sutiko savo trofėjų kolekcija papuošti šiaip tuščią ir niekam nereikalingą Valdovų rūmų interjerą? Panašius klausimus užduoda ir į juos atsako Vasilė Krišanas, buvęs komunistinės Rumunijos miškų ministerijos tarnautojas, knygoje „Medžioklis? Skerdikas Čaušesku!" (Vilnius, Rosma, 1996): „Patapęs pirmuoju žmogumi Rumunijoje, N. Čaušesku galėjo medžioti bet kurioje šalies dalyje kada panorėjęs ir kiek jo širdis geidė. [...] N. Čaušesku neapsakomai knietėjo, kokiais medžioklės laimikiais gali pasigirti kaimyninių šalių partijos vadovai. Didysis medžioklis savo kailyje netverdavo, jeigu kuris nors varžovas būdavo daugiau žvėrių nei jis nušovęs ar galėdavo pasipuikuoti įspūdingesniu nei jo paties laimikiu. Ypač N. Čaušesku širdį užduodavo, jeigu kas nors jį pranokdavo galabydamas tauriuosius elnius ir lokius." Ir toliau: „Į šias medžiokles taip pat pakviesdavo du ar keturis svečius - partijos tūzus, - kurie nors ir turėdavo ginklus, tačiau šaudavo tik tuomet, kai „šefas" akivaizdžiai parodydavo, jog jau ir jiems akį galima pamiklinti. Jeigu [svečias] kokį lokį ir partiesdavo, o tai nutikdavo gana retai, tuomet to žvėries į bendrą medžioklės laimikį neįskaičiuodavo, tačiau kad jau vis dėlto mešką atgabendavo, tuomet būdavo sakoma: „Šį lokį jūs, drauge Čaušesku, nušovėte." Ir taip toliau.

Žinoma, tarp jų medžioklio Nr. 1 ir mūsų medžioklio Nr. 1 negalima išvesti beveik jokių kitų paralelių (tuo labiau kad lokys nušautas Estijoje), bet asociacijos įsėlina net ir nenoromis. Štai ši pastraipa iš Krišano knygos man kažkodėl labai priminė „tūkstantmečio statybą" Vilniuje: „[...] kai kuriuose draustiniuose dunksojo prašmatnūs medžioklės namai, kuriais mėgavosi tik N. Čaušesku ir niekas kitas. Vieni trobesiai buvo seni (juos perstatydavo), kiti namai N. Čaušesku įsakius rasdavosi plynoje vietoje ir būdavo surenčiami pagal jo norus ir nurodymus. Namui modernizuoti ar jam statyti išlaidas skirdavo iš „savanoriškų šeštadienio talkų" fondo. Pastato vidus, apdaila, išplanavimas bei kambarių apstatymas būdavo specialiai pritaikoma Nikolajė ir Elenai Čaušesku. Ne sykį „Jis", bet kur kas dažniau „Ji" iškeldavo naujų idėjų, kaip reikėtų aną namą statyti ar jau gatavą apstatyti. [...] Ne vienas toks [namas] ir ne keletas apskritai stovėjo nenaudojami. Kas - be partijos galvos ir aptarnaujančio personalo - būtų drįsęs tenai apsigyventi?"

O dar pridėjus pagrindinį mūsų tautos mitą apie tą, kuris, medžiodamas stumbrus, susapnavo, kur reikės pilį statyti, viskas stoja į savo vietas.

Nemanykite, atsinaujina ir kiti Europos miestai. Štai Londone, Great Guildford skersgatvyje, tiesiai už „Tate Modern" galerijos, neseniai perstatytame name atidaryta nauja cheminė valykla. Jos itin šiuolaikiškas interjeras prieinamas visiems ir matomas pro milžinišką stiklinę sieną net ir valyklos nedarbo valandomis. Interjeras atrodo taip: didžiulė balta visiškai tuščia salė su prekystaliu gilumoje, tik prie kairiosios sienos - ilga kabykla su daugybe jau išvalytų šviesių spalvų marškinių, o ant dešiniosios sienos styro „elnio ragų" kolekcija. Tie ragai - tai specialiai parinktos ir suporuotos į ragus šiek tiek panašios medžių šakos, nužievintos ir palakuotos ar padažytos. Ir dar prie dešiniosios sienos, kampe ties vitrinos langu, guli juodas „negyvas" šuo. Arba „miegantis". Visai kaip tikras. O gal čia visai ne cheminė valykla?

Štai jums ir idėja, ir (ne)paskirtis, ir mirtis, ir ateitis. Ir trofėjai, ir jų šiuolaikinis komentaras. Tikrumas ir netikrumas. Ir visiškas netikėtumas. Mums, provincialams, toli iki tokio konceptualumo lygio - interjeruose ir kitur... Tiksliau, netgi ne toli, o niekada tokio ir nepasieksime, ypač išsirinkę tokią valdžią. Rūmai - ne cheminė valykla, pasakysite jūs. Kurgi ne... Kaip ir Kultūros ministerija - ne skalbykla (anot seno anekdoto, prisimenat?).

Čia prisiminiau prieš Naujuosius įvykusį pokalbį redakcijoje su Liudviku Jakimavičiumi ir Erika Grigoravičiene apie lietuvių nesugebėjimą nei dramų parašyti, nei epo sukurti, nei apskritai jokio naratyvo išvystyti. Bandžiau jiems prieštarauti, girdi, užtat mūsų, lietuvių, poezija gera, bet netrukus turėjau besąlygiškai sutikti - taip, iš tiesų, mes, lietuviai, tik sukamės ir sukamės ratu, mes nevystome savo valstybės, nekeliaujame pirmyn, apskritai niekur.

Aiškinamajame parodos rašte desperatiškai bandoma įtikinti, kad „neįmanoma įsivaizduoti vėlyvųjų viduramžių pilių, rūmų, dvarų be meno kūrinių medžioklės tematika ir trofėjų dekoro. Lietuvos didikai neatsiliko nuo europietiškų madų." Tik kad dabar Europoje jau senokai nebe viduramžiai ir Lietuvos „didikai" beviltiškai atsiliko.

Sostinė ar ne sostinė, bet Europos traukinys mūsų nelauks, nuvažiuos į ateitį, o mes, kaip ir prieš šimtą metų, liksime direktoriauti milijonus plaunančioje Ostapo firmelėje „Ragai ir kanopos", kol milicija mūsų neišveš.

„7 meno dienos“ Nr.2 (831), 2009-01-16