Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
PARAŠTĖS

Kelmu per kaimą


Paulina Pukytė

Share |
7MD archyvo nuotrauka
Praėjusių Kūčių dieną Lietuvos radijas pranešė, kad internete, tokiame ir tokiame tinklalapyje, aprašyta, kaip visiems metams atsikratyti blogų minčių - reikia prisirišti kelmą ir tempti jį per visą kaimą.

Susimąsčiau apie šį pasiūlymą: technines galimybes, leidžiančias „įsisavinti" šio veiksmo instrukcijas, turiu, bet kur gauti atliekamą kelmą ir kaimą? Ir turbūt ne aš viena tokia - šiuo metu be kelmo po ranka? O tie, kurie turi kelmą ir kaimą, ar pakankamai technologiškai pasiruošę? Ar visi turi kaime bevielį ryšį? Tuo tarpu lemtingoji naktis vis arčiau. Ne, atsižvelgus į tautos demografinę padėtį ir kompiuterizacijos bei internetinio ryšio sklaidą vis dėlto manau, kad daug kas šiemet liks neatsikratęs tų blogų minčių. Tik viešai jų neišsakys, tai kitiems ir atrodys, kad neturi.

Čia prisiminiau, kad, anot spaudos, beveik devynių šimtų puslapių Lietuvos didžioji strategija, „kurios svarbiausias tikslas buvo suformuoti mąstymo logiką", pateikia maždaug tokias galimybes Lietuvai:

1. Lietuva bus tarp atsiliekančių Europos valstybių, ir tai bus labai blogai.

4. Lietuva bus greta didžiausių pasaulio valstybių, ir tai bus labai gerai.

2-as ir 3-as punktai - tarpiniai variantai: „truputį blogiau", „gerai".

Ar negalėtų Lietuvos didžiosios strategijos kūrėjai pervilkti kelmo per kaimą ir atsikratyti tų blogų minčių, juk tada trijų pirmųjų punktų tiesiog neliktų! Va tada ir būtų viskas labai gerai. Ir visą valstybės strategiją galima būtų labai supaprastinti: visi iki vieno Lietuvos piliečiai privalo kartą per metus pervilkti kelmą per kaimą, ir Lietuva pasieks punktą Nr. 4.

O per televiziją sakė, kad be „Gero ūpo" penktadienio vakaras neįsivaizduojamas. Turėjo galvoje televizijos laidą. Nežinau, kaip jūs, o aš visai įsivaizduoju penktadienio vakarą be „Gero ūpo". Ir be gero ūpo.

Dar girdėjau per televiziją: „Jie yra tiesiog žmonės. Jiems ranka nesudreba, kai reikia nuspausti gaiduką. Jiems, kaip ir tau, dažnai stinga pinigų." Man? Kokį gaiduką? Nežinau, kaip kitiems tiesiog žmonėms, bet man, manau, sudrebėtų...


Pirmajame šių metų „7md" numeryje kritikas Vidas Poškus rašė, kad „A. Jacovskio personažai savo veidus slepia po sustingusiais ir išblyškusiais apdangalais - jie iš visų jėgų dirba, kad tos kaukės išliktų vietoje." O man atrodo, kad A. Jacovskio personažų veidai - patys nuogiausi ir pažeidžiamiausi visoje Lietuvos tapyboje. Man atrodo, kad jų dvasinis gyvenimas persišviečia per jų veidus kiaurai. Ir dar man neaišku, kodėl reikėjo džiaugtis, kai Naujųjų metų naktį nuo Katedros stogo - tiesiai nuo stogo, o ne šalimais - pradėjo pyškinti fejerverkai. Man buvo liūdna ir baisu. Man atrodė, kad mūsų Katedra dreba, kad ji tuoj sueižės, suskeldės ir sugrius. Man norėjosi bėgti artyn, apkabinti ir laikyti ją, tik kad negalėjau nė žingsnio toliau žengti per žmonių grūstelynę. Kaip blogam sapne. Ar negalima buvo šaudyti bent jau nuo gelžbetoninių Valdovų rūmų? Žinoma, tiems, kurie atvažiavo, „padarė mums šventę" ir išvažiavo, jiems tai kas - tegu griūva. Kai sovietiniais laikais per gegužės ir spalio „šventes" į Guggenheimo muziejui skirtą vietą atveždavo keletą stambaus kalibro patrankų ir iššaudavo iš jų į miesto pusę tiek salvių, kiek dešimtmečių būdavo praėję nuo tų „gar
bingų datų", išduždavo visi mūsų namo kitoje upės pusėje langai. Tada ateidavo meistrai ir nemokamai (valstybės sąskaita) įstatydavo visiems naujus stiklus. O Katedrą ar atstatytų?

Girdėjau ir interviu su naujuoju kultūros ministru laidoje „Kultūra". Nuo ko pradėti? Ar geriau iš karto nuspausti gaiduką? Ranka gali sudrebėt… Gal tiesiog užrašysiu kai kurias R. Vilkaičio išsakytas mintis apie vietą, kurią naujoji valdžia skiria menininkams mūsų pažangioje, kultūringoje, o svarbiausia, pozityviai mąstančioje (t.y. blogų minčių neturinčioje) visuomenėje: „[Pavyzdžiui, tie menininkai] kurie valgį moka gaminti, kodėl gi negali kepyklėlę atidaryti tuo metu, kai [jiems] sunku?[...] Mums [menininkams] reikia jaustis laisviems, nebijoti: aš moku, aš galiu, aš moku įkalti vinį, pataisyti elektrą! [jei nevaidinčiau Uspaskicho ir nedirbčiau ministru, sunkmečiu įkurčiau vinių kalimo firmelę - čia tik pavyzdys!]. [...] Štai [„Stiklių" restorano savininkas] juk buvo perspektyvus smuikininkas, [tačiau] jis pasirinko tokį kelią, ir aš nežinau, kas yra geriau." Koks gi čia klausimas, kas geriau?

 

Savaime aišku, kad restora nas geriau - juk restorane valgyti duoda, o smuikininkas ką duoda? Kokia iš jo nauda? Trumpai tariant - jeigu vis tiek taip norite kurtį tą meną, kurio tik jums patiems ir tereikia, kurkite jį laisvalaikiu, po darbo. Nes iki šiol tai juk kaip buvo: kiekvienas menininkas gaudavo gerą algą iš valstybės vien už tai, kad yra menininkas, ir galėjo nieko, visiškai nieko nedirbti. Su tuo reikia baigti (nes Amerikoje taip nėra). Tvirta, nedrebanti ranka kovojant su tokiu menininkų pasileidimu ir dykaduoniavimu mums labai reikalinga. Grįžę iš darbo (kepyklėlėse arba vairuotojais - „čia tik pavyzdys!"), savaitgaliais meistrausime arba rašinėsime ką nors savo garaže, ir bus menas! Dar ir aukštąsias meno mokyklas reikėtų uždaryti, kam gi reikia mokytis būti menininkais, jeigu jais gali būti visi, bet kur ir bet kada? Šitiek pinigų valstybė sutaupytų! Ir tenesudreba ministro ranka. Arba, kaip sakė kino režisierius Otaras Joselianis praeitame „7md" numeryje: „Manote, kad nėra nuostabių, protingų žmonių Lenkijoje, Rusijoje, Gruzijoje, [Lietuvoje]? Bet jie nenori būti valdžioje."

„7 meno dienos“ Nr.3 (832), 2009-01-23

Versija spausdinimui

Komentarai

MAxvEiEYOExUSYIMNKf, 2011-05-03 22:13

More posts of this quialty. Not the usual c***, please

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti