Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Grafika 77


Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto Jurkūno, Mikalojaus Povilo Vilučio paroda pri(si)minimas „Akademijos“ galerijoje


Vidas Poškus

Share |
Mikalojus Povilas Vilutis. „Kapitonas“. 1977 m.

Abejoju tokiu reiškiniu kaip kartų konfliktas. Juokingas ir dirbtinis atrodo vieno kadaise populiaraus rašytojo romanas, netgi ekranizuotas, kuriame vaizduoti nuolatiniai barniai tarp vienomis vertybėmis esą gyvenančio tėvo ir kitokį gyvenimo būdą tarytum išpažįstančio jaunuolio. Manau, panašūs nesusipratimai yra elementari žmonių nesusikalbėjimo apraiška. Juo labiau netikiu, kad kartų konfliktas gali egzistuoti mene. Ar pasenę Altamiros olų piešiniai? O gal Leonardas yra anachroniškas? Galbūt siurrealistai regisi neaktualūs ir atsibodę? Manau, kad gal tik neišsilavinę, neišprusę žmonės teigia, jog yra taip, o ne kitaip.

 

Minčių apie kartų konfliktą mene išprovokavo „Akademijos“ galerijoje surengta paroda „rekonstrukcija“ - trijų lietuvių grafikos (nors nedrįsčiau akcentuoti techninės priklausomybės - įtikinamiau skamba dailės ar net meno) klasikų - Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto Jurkūno jaunesniojo ir Mikalojaus Povilo Vilučio - ekspozicija, kurioje publikai primintas garsusis šio trejeto pasirodymas Cvirkos salone 1977 metais. Pats faktas, kad paroda pakartota po trisdešimties metų, norom nenorom kėlė mintis - o ar tai aktualu, ar to reikia? Juolab kad panašias abejones tyliau ir garsiau atidarymo metu reiškė ir patys autoriai, ir rengėjai. Bendraujant su paskutiniuoju iš išvardintų grafikų, šis kelis kartus tiesiai šviesiai suabejojo: „Ar tai gali būti įdomu jaunimui? Juk tai neaktualu...“.

Nebesu jaunuolis, gimiau pirmosios parodos surengimo metais, bet tokių minčių nekilo.

 

Prieš trisdešimt metų vykęs renginys neabejotinai buvo didelis, svarbus įvykis, vienas iš tų revoliucinių faktų, po kurių lokalinės kultūros panorama eilinį kartą įgijo visiškai kitokių bruožų. Trys jauni menininkai, lyg ir tęsdami dar tarpukaryje susiformavusios grafinės mokyklos tradiciją (ekspresyvumas ir brutalumas, stilizacija ir dekoratyvumas), suteikė jai absoliučiai naujų potyrių. Pirmiausia - energijos ir jėgos. Taip, visi trys ir toliau plėtojo jausmingąją raišką, bet ji įgavo kur kas daugiau brutalumo. Šiuo aspektu buvo pralenktas net pats „sadistiškiausias“ iš visų ankstesniųjų - Viktoras Petravičius. Galbūt jis nenusileido plėšriai išrėžtomis (lyg diržai nugaroje) juodomis linijomis bei dėmėmis, bet kokią jaunatvišką jėgą spinduliuoja aiškūs, aštrūs minėtojo trejeto kompozicijose vaizduojamų objektų kontūrai! Kokį kūrybinį pyktį ir pozityvią agresiją spinduliuoja suraukti tų mitologizuotų portretuojamųjų (pavyzdžiui, „Draugas Vilutis, pagavęs aštuonkojį“) veidai, iškraipytos grimasos. Taip, jie (Juchnevičius, Jurkūnas, Vilutis) ir toliau stilizavo (ak, ta pabodusi lietuvių grafikų maniera maldingai sudėti medines personažų rankeles), bet kokia įtampa kunkuliuoja tose sudekoratyvintose, dirbtinai juodų ir baltų dėmių (Juchnevičius), juodų, baltų, raudonų derinių (Vilutis) ar fluorescencinių spalvų (Jurkūnas) kompozicijose! Akyse, ausyse ir kituose jutimo organuose spengia taip, kaip po geriausios Johno Bonhamo (iš „Led Zeppelin“) partijos mušamaisiais, Jono Lordo „kliapinių“ variacijų ar Carloso Santanos gitarinio viražo.

 

Aliuzijos su aštuntojo dešimtmečio roko didvyriais kilo neatsitiktinai - lietuviškosios grafikos korifėjai pradėjo „groti“ taip pat tuo metu. O ir dvasia tvyro analogiška. Apibrėžčiau trimis žodžiais: energija, drąsa ir laisvė. Kažkas labai šviesaus ir giedro. Ir asmeniško, gyvo, nuoširdaus. Be abejo - su aitroku psichodelikos prieskoniu. Dar pridurčiau - sunkoku klasikiniu bagažu. Panašiai kaip koks Marcas Bolanas ir „T. Rex“, Juchnevičius, Jurkūnas ir Vilutis cituoja, parodijuoja ir eksploatuoja tūkstantmetę meno istoriją. Vienur, žiūrėk, šmėkšteli Düreris, kitur mirkteli Rembrandtas, trečiur liežuvį kyšteli Ernstas. Nėra net ko ir kalbėti, visi trys lietuvių menininkai yra postmodernios grafikos pionieriai ir išpažinėjai mūsiškėje parapijoje. (Kita kalba - kad savo kiemo pranašų niekas nepripažįsta ir visiems jiems trims iš pradžių reikėjo sužibėti „tarybiniame Pabaltijyje“, kol galop buvo pripažinti saviškių).

 

Tad kuo tai susiję ar nesusiję su tikru arba tariamu kartų konfliktu? Viso trejeto kūryba yra universali ir nelokalinė. Savo tematika ir problematika menininkai orientavosi į plačiąją, amžiumi, lytimi, išpažįstamomis vertybėmis neužsiangažavusią auditoriją. Nereikėjo net specialiai angažuotis. Darė tai, kas regėjosi įdomu, būtina, reikalinga. Nesumeluota. Nors ir per ironijos prizmę, šiokio tokio sarkazmo akinius. Žmogiški santykiai, psichologinės problemos, vidinės kelionės yra vienodai svarbios sijonuotai ir kelnėtam, mažam, pieno nuo lūpų nenusivaliusiam vaikui ir bedančiui senukui, lietuviui ir Seišelių salų gyventojui. Meno kūrinys, jeigu jis sukurtas su geroka minėtųjų ingredientų (energijos, drąsos, laisvės) doze, tampa aktualus ir nelokalus. Jis vienodai veikia ir po trisdešimt, ir po trijų šimtų, ir po trijų tūkstančių metų. Tad parodos pakartojimas (rekonstrukcija, priminimas) nėra nei retrogradiškas, nei nereikalingas. Panašiai prieš kelerius metus viename Varšuvos stadione stovėdamas gausiame penkiolikmečių būryje ir su virpuliu klausydamas (ką ten klausydamas - visa gerkle pritardamas) Rodgerio Waterso „Just another brick in the wall“, net nemaniau, kad tai gali būti pasenę ar anachroniška.

 

Galų gale dar daugiau paliudyčiau iš savo varpinės. Septyniasdešimt septintaisiais šios parodos nemačiau, nes dar net po stalu nevaikščiojau, o gulėjau pagal Spoko rekomendacijas standžiai sumaizgytuose vystykluose. Visų trijų autorių darbai maniškėje atmintyje įsirėžė vėliau, iliustracijų ir reprodukcijų pavidalu. Psichodelinius Juchnevičiaus linoraižinius nagrinėdavausi nuolat sklaidydamas nuo vartymo apsitrynusius „Nemunų“ komplektus, košmariškas vizijas keldavo Jurkūno šiek tiek bravūriškai (kaip visada) iliustruota slovakų pasakų knyga „Mahulena aukso mergelė“, o nedidelė Jeronimo Lauciaus sudaryta aforizmų knygelė su rafinuotais Vilučio ornamentais bei groteskais apskritai mokė, kas yra ironija vaizduojamojoje dailėje. Dabar pamatytoji paroda nekėlė jokių minčių apie jos senumą (muziejiškai atrodė nebent gerokai patriušęs vieno autoriaus studijoje už lovos saugotas plakatas). O ir dar net metų nesulaukęs mano sūnus (jis dabar tokio paties amžiaus, kokio aš buvau tada) nors ir ilgai timpčiojo lūpą bei garsiai verkė per atidarymą, darė tai ne dėl kartų nesusikalbėjimo, pasaulėžiūrinių sistemų išsiskyrimo. Tiesiog savo emocijas nuoširdžiai reiškiantis žmogus (bergždžiai stengiausi suvaldyti jo jausmų protrūkį, galop buvau priverstas tiesiog išeiti iš galerijos) parodė, kad net prieš trisdešimt metų eksponuoti kūriniai jį jaudina. Lyg būtų sukurti dabar, šiandien.

 

„7 meno dienos“ Nr.10 (839), 2009-03-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti