Su Vitalijumi Komaru ir Anna Halberstadt kalbamės apie emigraciją, daugialypį tapatumą, šiuolaikinės sąmonės prieštaravimus ir Vilnių.

Eglė Kačkutė: Kokiomis aplinkybėmis išvykote iš Sovietų Sąjungos?

Vitalijus Komaras: Išvykau 1977 m. pabaigoje. 1974 m. per žymiąją „Buldozerių“ parodą po atviru dangumi valstybės pareigūnų liepimu buvo sunaikinta dauguma mano ir mano kolegos Aleksandro Melamido darbų. Sovietų Sąjungoje buvo dviejų tipų menininkai – oficialieji ir neoficialieji, kartais vadinami nekonformistais arba undergroundo menininkais, šiems ir priklausėme. Nebetekome galimybės viešai rodyti savo darbų, tik namuose ir labai mažam draugų būriui. Atsimenu tą nepakeliamą depresijos, atskirtumo pojūtį. Šios izoliacijos vedini ir pradėjome dirbti kartu su Melamidu. Ieškojome galimybės eksponuoti savo darbus bei dalyvauti tarptautiniame meno gyvenime. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Brežnevas pasirašė svarbią tarptautinę sutartį dėl šeimų suvienijimo. Vienas mano draugas turėjo giminių Libane ir „susivienijo“ su jais ten, kitas Kanadoje. Turėjau giminių Izraelyje, todėl pasiprašiau išleidžiamas ir 1977 m. atsidūriau Austrijoje, paskui Jeruzalėje, kur praleidau vienus metus.

Anna Halberstadt: Aš tuo metu studijavau psichologiją Maskvos universitete, prestižiškiausioje Sovietų Sąjungoje aukštojoje mokykloje, rengiančioje psichologus. Psichologijos studijų programa buvo nauja ir labai įdomi, studijavau antrais ir trečiais jos gyvavimo metais. Tenai susipažinau su pirmuoju vyru, kuris studijavo tame pačiame universitete filosofiją. Ištekėjau būdama dvidešimties. Sovietų Sąjungą norėjau palikti tikriausiai nuo dvylikos metų. Tėvai buvo individualistai, todėl nepartiniai, mokiausi geriausiais pažymiais, bet, ko gero, buvau vienintelė mokyklos mokinė nekomjaunuolė. Kai baigiau mokyklą, man buvo pasakyta, kad jei nestosiu į komjaunimą, neįstosiu į jokią aukštąją mokyklą. Tai nuėjau į centrinį komjaunimo komitetą Vilniuje ir įstojau. Visi mano mamos šeimos nariai jau buvo išvykę į Izraelį ir į Australiją. Tuometinė mano santuoka byrėjo ir aš norėjau išvažiuoti. Pasiprašiau leidimo emigruoti. Mano tėvai, kurie tuo metu gyveno Vilniuje – taip pat. Susitikome Austrijoje, po to Italijoje ir galiausiai atvykome į Niujorką, nes tai buvo vienintelė vieta, kur priimdavo dar nepriregistruotus pabėgėlius. Mano tėvas turėjo po karo į JAV emigravusią pusseserę, kurios niekuomet nebuvo matęs. Aš turėjau vieną pažįstamą iš Maskvos. Daugiau nieko nepažinojome.

E. K.: Kaip jūs susitikote?

V. K.: Anną sutikau Niujorke – ji buvo mano draugo, labai įdomaus menininko, psichologo, mistiko mergina. Jie kartu mokėsi Maskvos universitete. Aš irgi jį pažinojau iš Maskvos laikų – jis mus supažindino. Mane taip sužavėjo Annos grožis, švelnumas, kad slapta nutapiau jos profilį viename savo paveikslų. Nemėginau konkuruoti su draugu, tačiau 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jie išsiskyrė ir mes greitai tapome pora, o 1990 m. susituokėm. Jau daugiau nei dvidešimt metų esame šeima.

E. K.: Kokia buvo Jūsų gyvenimo Niujorke pradžia?

A. H.: Galima sakyti, kad man labai pasisekė. Atvykdama į Niujorką 1980 m. nelabai ko tikėjausi. Turėjau devynmetį sūnų, mama sirgo Parkinsono liga. Kai įkurdinimo agentūra tvarkė mano dokumentus ir vertė diplomus į anglų kalbą, notarė, patvirtinusi vertimą, atkreipė dėmesį į tai, kad esu psichologė ir moku rusiškai bei angliškai. Ji pasakė, kad socialinių reikalų agentūra „Žydų šeimų ir vaikų tarnyba“ (Jewish Board of  Family and Children Services) ieško rusakalbio psichologo. Tuo metu rusakalbių psichologų buvo labai mažai, nes Sovietų Sąjungoje ši profesija trisdešimt metų neegzistavo. Nuėjau į pokalbį ir ten sutikau savo mokyklos draugą, kuris vėliau ir tapo mano mylimuoju.  Klinikos vadovas su manimi pasikalbėjo ir įdarbino Koni Ailando klinikoje, kur dirbau su naujais emigrantais. Tuo metu JAV užplūdo didžiuliai srautai emigrantų iš Sovietų Sąjungos, kurie susidūrė su didžiulėmis prisitaikymo problemomis, jiems reikėjo pagalbos. Klinikoje dirbau aštuonerius metus ir tai iki šiol įdomiausia mano gyvenimo ir darbo patirtis. Dirbau su homo sovieticus, mėgindama jiems padėti prisitaikyti, o kartu pati sprendžiau savo adaptacijos problemas – kai pradėjau ten dirbti, JAV buvau praleidusi vos keturis mėnesius. Nei aš, nei mano vadovai nežinojome, ką daryti. Pradėjome kurti savo metodus, juos aprašinėti ir skelbti mokslinėse publikacijose. Supratau, kad į visus klausimus turėsiu atsakyti pati. Iš pradžių buvo labai sunku. Buvau vieniša motina, turėjau išlaikyti trijų asmenų šeimą. Vakarais mokiausi. Dirbdavau iki vėlumos ir be galo sunkiai. Tačiau psichologiškai Niujorką priėmiau lengvai ir išsyk ten pasijutau kaip namuose.

E. K.: Su kokiomis problemomis homo sovieticus susiduria JAV?

A. H.: Šį terminą sukūrė rusų filosofas disidentas Grigorijus Zinovjevas kolektyviniam sovietinio žmogaus, gimusio ir augusio totalitarinio režimo sąlygomis ir internalizavusio totalitaristinės visuomenės bruožus, tapatumui apibūdinti. Beje, naujieji imigrantai iš Rytų Europos taip pat turi daug homo sovieticus bruožų. Nors jie ir labai nekentė sovietų režimo, vis tiek nejučia perėmė daugelį sistemos bruožų ir jiems sunku prisitaikyti prie laisvės sąlygų. Pavyzdžiui, kartą pas mus viešėjo Nortonas Dodge’as, didžiausias sovietinio disidentinio meno kolekcionierius (dabar jo kolekcija saugoma Zimmerli muziejuje Rutgerso universitete). Tuo metu saujelė naujųjų imigrantų menininkų iš buvusios Sovietų Sąjungos Niujorko galerijoje rengėsi konceptualios parodos, antihomoseksualistų manifesto, atidarymui. Jie tikriausiai tikėjosi skandalo – kad gėjai ateis protestuoti, sukels riaušes ir susikompromituos. Vitalijus ir Nortonas atsisakė eiti ir Nortonas manęs paklausė, ką aš, kaip psichologė, manau, kodėl taip elgiasi žmonės iš valstybių, kuriose vyriausybės siekė viską kontroliuoti ir toliau siekia kontroliuoti kitų žmonių elgesį, pomėgius, seksualumą. Tuomet jam ir pasakiau, kad jie taip elgiasi kaip tik todėl, kad susiformavo valstybėse, kuriose vyriausybės siekė kontroliuoti žmonių gyvenimus.

Homo sovieticus susiduria su daugeliu problemų priklausomai nuo emigracijos fazės (išvykimo, pereinamojo laikotarpio ir integravimosi) ir emigracijos motyvacijos. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių imigrantų karta daugiausia išvyko dėl politinių motyvų, siekdami laisvės ir saviraiškos, dėl žydiško ar kitokio tapatumo. Po perestroikos Rusijoje daug žmonių atvažiavo dėl ekonominių motyvų ir jautėsi kur kas netikresni dėl savo poelgio teisingumo, daugelis važinėjo ten ir atgal negalėdami apsispręsti, ar emigruoti galutinai.

E. K.: Kalbant apie Jūsų kartos emigrantus, kokia problema Jus palietė skaudžiausiai?

A. H.: Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių imigrantų karta žinoma kaip sėkmingiausiai prisitaikiusi iš dalies todėl, kad atvykome nieko nežinodami apie tai, ką rasime. Atskridome kaip į mėnulį. Sovietų Sąjunga buvo uždara erdvė. Kai ką žinojome iš literatūros, džiazo muzikos, radijo, „Amerikos balso“ laidų. Tačiau neturėjome jokios konkrečios informacijos apie tai, ką ten galėtumėme veikti, kur dirbti, kur gyventi.

V. K.: Aš į Niujorką atvykau 1978 m. pabaigoje, nes Ronaldo Feldmano galerijoje buvo rengiama mūsų su Melamidu paroda ir pirmoji mūsų paroda muziejuje „Hartford Athenaeum“. Tuo metu gyvenau Jeruzalėje ir Ronaldas Feldmanas pasakė, kad jei norime dalyvauti tarptautiniame meno vyksme, turime persikelti į Niujorką, nes tai meninio gyvenimo centras. Taip 1978 m. atsidūriau Niujorke (ir dabar esu JAV pilietis). Tai buvo nuostabios dienos, nepaprastai daug įspūdžių, man atrodė, kad pamačiau visą pasaulį miniatiūroje. Niujorkas padalintas į daugelį dalelių, pavyzdžiui, mano pirmoji studija buvo Mažosios Italijos ir Kinų kvartalo sankirtoje. Mėgau juokauti, kad Markas Polas trejus metus keliavo iš Kinijos į Italiją ir atgal, o aš per tris minutes kertu kanalą ir iš Kinijos atsiduriu Italijoje. Dažnai girdėdavau diskusijas apie tai, kas išrado makaronus. Kinų kvartale sakydavo, kad kinai ir kad Markas Polas juos atvežė iš Kinijos į Italiją ir pavadino spagečiais, o Mažojoje Italijoje sakydavo, kad  atvirkščiai. Mane labiausiai stebino tai, kad jie ginčydavosi juokdamiesi, o ne pydami ar mušdamiesi. Niujorke man be galo patinka tokio tipo diskusijos ir skirtingų etninių grupių santykiai, paremti saviironija, humoru. Manau, kad tai pasaulio ateities modelis.

E. K.: Minėjote, kad Jums atstovauja Ronaldo Feldmano galerija. Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas?

V. K.: Po „Buldozerių“ parodos, kuri sukėlė tarptautinį skandalą, į Maskvą atvyko keletas Vakarų žurnalistų ir meno kritikų, jie parengė pokalbius su parodoje dalyvavusiais menininkais. Vieno muzikos žurnalo korespondentas Douglasas Davisas, irgi menininkas, savo darbus eksponavo Ronaldo Feldmano galerijoje Niujorke. Jis buvo vienas pirmųjų videomeno kūrėjų ir rašė meno kritikos straipsnius žurnalui „Newsweek“. Susidraugavome ir pradėjome dirbti kartu. Jis dirbo Niujorke, o mes su Melamidu – Maskvoje. Tada kartu sudėliojome atskiras dalis į vieną visumą ir parengėme parodą Ronaldo Feldmano galerijoje. Darbą nupirko Niujorko Metropoliteno muziejus. Tai buvo pirmasis JAV ir Sovietų Rusijos menininkų bendradarbiavimo pavyzdys, kuriam ypatingos reikšmės suteikė tai, kad tais pačiais metais pirmą kartą bendradarbiauti pradėjo JAV ir Sovietų Sąjungos kosmonautai. Pirmoji mano paroda Ronaldo Feldmano galerijoje surengta man dar gyvenant Maskvoje, 1976 metais. Ji buvo labai sėkminga visais požiūriais, taip pat ir komerciniu, plačiai aprašyta spaudoje. Todėl daugeliui žmonių atrodo, kad mano gyvenimo Niujorke pradžia palyginti lengva, jau turėjau sąskaitą ir pinigų, gautų už parduotus darbus. Tačiau pinigai tirpo greitai – nuoma, pragyvenimas, kūrybos reikmenys. Pirmieji treji metai (1979–1981) buvo labai sunkūs. Tačiau 1982 m. surengta dar viena sėkminga paroda pagerino mano gyvenimą. Pradėjau nuomotis minėtą studiją Kanalo gatvėje tarp Mažosios Italijos ir Kinų kvartalo. Keliaujanti paroda „Komar&Melamid“, 1985–1986 metais eksponuota Modernaus meno muziejuje Oksforde ir Dekoratyvinio meno muziejuje Luvre, mūsų darbus įtvirtino muziejų pasaulyje ir mano gyvenimas tapo profesinis, įsiliejau į Niujorko meninio gyvenimo mozaiką.

E. K.: Ronaldo Feldmano galerija taip pat atstovauja Andy Warholui ir vokiečių menininkui Josephui Beuysui. Su Andy Warholu ir Aleksandru Melamidu esate sukūrę bendrų darbų. Papasakokite apie juos.

V. K.: Su Warholu sukūrėme konceptualaus dvasinio žaidimo idėją. Nutarėme pardavinėti sielas. Kadangi iš sovietinio persikėlėme į kapitalistinį pasaulį, pagalvojau, kad būtų galima sukurti naują rinką, be jokios konkurencijos. Įkūrėme įmonę „Komar&Melamid Incorporated“, kuri prekiavo žmonių sielomis. Andy Warholo siela buvo viena žymiausių mūsų parduotų sielų. Iš jo sielą pirkome už 0 dolerių, tai aiškiai įrašyta kontrakte (turbūt tai buvo pirmoji jo sielos transakcija), o pardavėme Maskvos undergroundo menininkų aukcione už 300 rublių.

Dar vienas mūsų bendras darbas – vadinamasis postart. Bandėme įsivaizduoti, kaip Warholo darbai galėtų atrodyti ateityje, išgyvenę baisias katastrofas – atominį karą, žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus. Juos kankinome ugnimi, patamsinome ir padarėme panašius į Pompėjos freskas, tarsi jie būtų archeologų rasti, iškasti ir užkonservuoti muziejaus laboratorijose. Andy tai padarė didžiulį įspūdį. Jo veidas net pažaliavo. „Niekada neįsivaizdavau savo blizgančio poparto tragiškoje ateityje“, – pasakė jis.

E. K.: Esate pirmasis sovietų menininkas, sukūręs bendrą kūrinį su JAV menininku, Jūsų darbai saugomi žymiausių pasaulio muziejų kolekcijose. Kuo savo profesiniame gyvenime labiausiai didžiuojatės?

V. K.: Vienu ankstyvųjų darbų, kurį iki šiol tęsiu, nes man atrodo, kad jis įkūnija svarbų žingsnį meno istorijoje. Tai darbas, kurį su Aleksandru pavadinome „Mūsų amžininkų biografijos“ (Biographies of Our Contemporaries). Tai poliptikas, į kurį įeina apie du šimtai mažų be tarpų sujungtų paveikslėlių, kurių kiekvienas nutapytas kitu istoriniu stiliumi, bet individualia intonacija. Tuose stiliuose pavaizduota visa meno istorija. Mane nepaprastai domina santykis tarp individualaus ir kolektyvinio istorinio stiliaus. Pavyzdžiui, impresionizmas. Visus impresionistinius paveikslus vadiname impresionizmo vardu, tačiau kiekvienas impresionistas turi individualų stilių. Tarp kolektyvinio ir individualaus stiliaus nėra prieštaravimų. Tai, kad galima kolektyvinį istorinį stilių panaudoti savo tikslams, – svarbus meno istorijos atradimas. Vėliau postmodernistai šį metodą labai protingai išvystė ir panaudojo. Didžiuojuosi tuo, kad mes su Melamidu buvome vieni pirmųjų, naudoję šį polistilistinį požiūrį. Mes tapėme savo gyvenimo siužetus nuo vaikystės iki šių dienų, naudodami skirtingus meno istorijos stilius. Meno istorija atsispindi per individualų gyvenimą. Manau, kad skirtingų stilių derinimas – svarbus atradimas. Kadangi jaučiuosi turintis daugelį dimensijų, galiu tame pačiame paveiksle naudoti ekspresionizmą ir labai akademinį realizmą arba abstrakciją derinti su figūrine daile. Tokiu būdu atskleidžiu skirtingas savo individualybės briaunas. Visi esame žmonės, bet visuomenėje esame suskirstyti į vyrus ir moteris (pvz., viešųjų tualetų atžvilgiu). Ir, žinoma, visi turime šiek tiek abiejų lyčių pojūčio. Žmonės yra sudėtingų ir prieštaringų tapatumų sandaros – tiesiog apie tai negalvojame. Pavyzdžiui, mano mama buvo žydė, o tėvas – krikščionis. Kiek žmonių tiki ir Dievu, ir Darvino teorija. Šiuolaikinio žmogaus sąmonė kupina prieštaravimų, o menininkai gali visa tai perteikti daugiastilistiškai. Džiaugiuosi aplinkui matydamas vis daugiau daugiastilistinių darbų, kurie meno istorija naudojasi kaip žodynu.

E. K.: Grįžkime prie Jūsų emigracijos. Įvairialypės Jūsų abiejų tapatybės (žydų, posovietinė, rusų, lietuvių, amerikiečių etc.) šiais globalizacijos laikais nėra retos, tačiau vis tiek sudėtingos. Kaip pavyksta suderinti šį mišinį?

V. K.: Nemanau, kad tai koks nors sudėtingumas, tai paprasčiausias atvirumas. Sovietų Rusijoje žmogaus tapatumo suvokimas buvo plokščias, vienos dimensijos, pavyzdžiui, aš sovietas arba rusas, arba lietuvis. Amerikoje individas yra daugiaplanis, turintis daug aspektų, ir man tai be galo patinka. Man tai atvėrė trečią, ketvirtą, penktą ir daugiau dimensijų. Dabar vienu metu esu rusų, žydų, amerikiečių, posovietų konceptualaus, modernaus meno kūrėjas – tai dimensijos, kurios man leidžia laisvai kvėpuoti.

A. H.: Būdamas imigrantu tampi daugiakalbiu, daugiataučiu žmogumi ir tai praturtina. Prasiplečia pasaulio matymo perspektyva. Europoje, ypač mažose ir ypač Rytų Europos šalyse, matome, kaip sunkiai keliami ir sprendžiami nacionalinio tapatumo klausimai, jie kartais perauga į kraštutinį nacionalizmą, o šis savo ruožtu virsta beveik fašizmu. Ir valstybė, kuri per daug rūpinasi nacionaliniu grynumu, tampa kultūriškai skurdi. Visi kultūros centrai – Niujorkas, Paryžius, Londonas – yra daugiasluoksniai miestai, kuriuose verda kultūrų katilas. Amerikoje mėgstu tai, kad skirtingos kilmės žmonės per daug nesiginčija dėl savo tapatumo ar religijos. Rasizmo, žinoma, vis dar yra, bet jis jau kur kas mažiau išreikštas. Dauguma jaunų žmonių nesuka sau galvos dėl to, ar jų draugai balti ar juodi, gėjai, žydai ar lietuviai. Ypač dideliuose miestuose. Po Rugsėjo 11-sios įvykių nesulaukėme musulmonų pogromų ar mirtino pykčio, kuris siautė buvusios Jugoslavijos šalyse, kai ši sugriuvo.

E. K.: Kokiomis kalbomis bendraujate tarpusavyje?

V. K.: Tarpusavyje ir su Annos sūnumi kalbamės rusiškai. Tačiau jis yra rašytojas, išleidęs romaną anglų kalba. Angliškai jis kalba ir rašo geriau nei rusiškai. Aš angliškai kalbu prastai, bet Niujorke kiekvienas kalba savo kalba – kiniškai, graikiškai... arba angliškai su savo akcentu. Visus su galerija susijusius klausimus tvarkau angliškai. Beveik kiekvieną mėnesį esu kviečiamas į muziejų arba universitetą viešai pristatyti savo kūrybą. Visuomet kalbu angliškai. Paradoksalu, tačiau man paprasčiau angliškai kalbėti apie meną nei apie buitinius dalykus.

E. K.: Anna, Jūs taip pat poetė. Kuria kalba rašote?

A. H.: Angliškai. Būdama jauna, tikriausiai parašiau keletą eilėraščių lietuviškai arba rusiškai, tačiau niekuomet į tai nežiūrėjau rimtai. Mokiausi Salomėjos Neries mokykloje, todėl anglų kalba man buvo pažįstama nuo vaikystės, angliškai skaičiau poeziją ir ja mėgavausi. Amerikoje baigiau universitetą ir šeimos terapijos institutą, rašiau mokslinius darbus. Mano profesinis gyvenimas klostėsi angliškai. Todėl anglų kalba tapo mano rašto kalba.

E. K.: Jūs abu turite ryšių su Lietuva. Anna, Jūs gimėte Vilniuje, čia praleidote pirmuosius aštuoniolika metų. Ar dažnai grįžtate?

A. H.: Ne. Pirmą kartą grįžau 2007 m., po to dar kartą su sūnumi 2010 metais. Tačiau mano šaknys Lietuvoje be galo gilios. Mano prosenelio namas, pastatytas 1905 m., iki šiol yra Naugarduko gatvėje. Mano tėvo senelis iš motinos pusės, Isai Levin, gyveno Švenčionėliuose ir prieš revoliuciją dirbo advokatu ir teisėju. Mano senelio, dantisto ir veido chirurgo, kabinetas buvo Kalvarijų gatvėje, jį galima pamatyti senuose Vilniaus žemėlapiuose. Mano tėvas, Simonas Galberštatas, buvo biologas ir dirbo Vilniaus universitete, Gamtos ir medicinos fakultete (jis įtrauktas į Lietuvos enciklopediją) ir dėstė visiems Vilniaus gydytojams. Be to, prieš karą jis buvo Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas. Po Kauno universiteto, kuriame mokydamasis draugavo su ornitologu Mečislovu Valiumi, dailininku Augustinu Savicku, kartu su Antanu Smetona baigė karininkų mokyklą. Neseniai mano sūnui, kuris pats renka knygai medžiagą, parašė Lietuvos karo enciklopediją rengianti moteris. Ji ieško informacijos apie tėvą, nes sovietiniais laikais, jis, žinoma, slėpė savo leitenanto praeitį.

E. K.: Vitalijau, Jūs Lietuvoje esate surengęs parodą.

V. K.: Taip, 1966 metais. Tuo metu studijavau Maskvos Stroganovo meno institute ir jau bendradarbiavau su Aleksandru Melamidu. Tyrinėjau apskritų kompozicijų struktūrą. Pagalvojau, kad gyvename kvadratų valdomame pasaulyje. Menininkas net negali nusipirkti kitos formos popieriaus lapo, tik stačiakampį. Todėl man buvo įdomu patyrinėti alternatyvias kompozicijos struktūras. Įdomu, kad, pavyzdžiui, pirmieji pinigai iš tiesų buvo apvalūs, stačiakampiai atsirado vėliau. Iš esmės tai rojaus ir žemiško gyvenimo vaizdavimo klausimas. Ratas simbolizuoja rojų, dangų, anapusybę, o stačiakampis – žemiškumą, kasdienybę. Vilniaus meno akademija rengė didelę tarptautinę konferenciją, kurioje pristačiau šiuos tyrinėjimus.

Man labai patiko Lietuvoje. Susidraugavau su begale žmonių. Su kai kuriais buvau susitikęs, kai prieš keletą metų vėl lankėmės Vilniuje. Man nepaprastai patinka Vilnius. Tik dabar supratau, kad jis atrodo kaip itališkas renesanso, baroko miestas. Kai pirmą kartą buvau Vilniuje, dar nebuvau matęs Italijos. Tuo metu Vilnius man atrodė Vakarų pasaulio išraiška ir labai skyrėsi nuo Maskvos, nes ji daugiau azijietiškos kultūros miestas. Specifinė rusiškų šventyklų forma primena ašramus ir mečetes. O Vilnius man pasirodė Vakarų kultūros miestas ne tik architektūros, bet ir gatvės kultūros požiūriu. Man atrodė, kad žmonės gatvėse elgiasi vakarietiškai kultūringai. Jaučiausi atsidūręs legalioje Europoje.

E. K.: Ar palaikote ryšius su čia likusiais draugais?

A. H.: Taip. Susirašinėju su keliais draugais. Paskaitau internetinę spaudą. Tomas Venclova iki šiol artimas draugas, su juo susipažinau būdama penkiolikos. Mokykloje turėjome rusų literatūros būrelį, į kurį jis ateidavo.

E. K.: Ką manote apie šiuolaikinę Lietuvą?

A. H.: Na, man sunku spręsti, nes čia negyvenu, tačiau mano įspūdžiai dvejopi. Vilnius tikrai gražus ir puikiai restauruotas, be to, tikrai malonus miestas. Iš kitos pusės, kai kurie visuomenės gyvenimo dalykai man nemalonūs – kalbu apie homofobiją, antisemitizmą. Tačiau su šiomis problemomis susiduria daugelis Rytų Europos šalių.

E. K.: Šią vasarą jau netrukus viešėsite Vilniuje. Kokia proga čia atvykstate?

A. H.: Bendradarbiauju rengiant Vasaros literatūros seminarus (Summer Literary Seminars). Mikhailas Iosselis, renginio organizatorius, yra geras mano draugas. Padedu sudaryti programą „Žydų Lietuva“. Tikiuosi dalyvauti poezijos seminarų programoje, nes jis visuomet atveža labai aukšto kalibro poetus. Monrealyje man dėstė Saskia Hamilton, ji buvo nuostabi.

V. K.: Aš lydėsiu žmoną, nes man irgi labai patinka Vilnius, man jis susijęs su jaunyste, nostalgija. Praėjusį kartą aplankėme Annos namą, iš kurio ji išvyko visiems laikams. Tai mane labai sujaudino.

Kalbėjosi Eglė Kačkutė

Daugiau informacijos apie Vasaros literatūros seminarus (Summer Literary Seminars): http://www.sumlitsem.org/lithuania/schedule.html.

„7 meno dienos“ Nr.28 (996), 2012-07-13